Kava ir kokainas

Aistė Šivytė 2023-09-29 7md.lt, 2023-09-22
Scena iš spektaklio „Ruletė“, režisierius Jo Strømgrenas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Ruletė“, režisierius Jo Strømgrenas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją - nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.

Tenka pripažinti - Jo Strømgrenas yra vienas tų kūrėjų, kurių darbus stebėti ypač smagu, tačiau atsisėdus prieš tuščią lapą užtrunka surasti reikiamų žodžių išreikšti tam, ką pamatei. Tai panašu į anekdoto poveikį - visą vakarą virtęs iš kėdės, plekšnojęs per kelius ir iki skausmo išvarginęs pilvo presą, kitą dieną, kad ir kaip stengtumeisi, nuobodžiauti bepradedančiam kolegai negali atpasakoti nė vieno juokelio, o kartais ir konkrečiai užčiuopti, kas buvo taip juokinga.

Rugsėjo 6 d. įvykusi pirmoji LNDT 84-ojo sezono premjera - tai siurrealios situacijų komedijos vakaras. Scenoje žiūrovą pasitinka 8-ąjį dešimtmetį socialistinės pakraipos valstybėje menantis scenovaizdis, ant besisukančios apskritos platformos padalintas į tris dalis. Vienoje jų - ankštas komisariato biuras, kitoje - daugiabučio miegamasis, o trečioje - akligatvis.

Istorijos protagonistas - Ryčio Saladžiaus vaidinamas komisariato darbuotojas - per vieną lemtingą klaidą (į cukrinę vietoj cukraus prisipila konfiskuoto kokaino) įsuka kuriozų pilną užburtą ratą, kaip sūkurį įtraukiantį visus jo aplinkos žmones - žmoną (Augustė Pociūtė), darbininką, biure atliekantį remontą (Kęstutis Cicėnas), komisariato vadovę (Rimantė Valiukaitė) ir iš jos konfiskuotus narkotikus perkančią merginą (Aistė Zabotkaitė). Bandyti atpasakoti ar išgryninti trumpą siužetą būtų vargu ar įmanomas darbas - detalių spektaklyje daug, o veiksmas greitas, dinamiškas ir nelinkęs į ilgesnes pauzes.

Stebint tai, ką lengviausia būtų pavadinti karštinės sapnu, nesunku Strømgrenui pavydėti vaizduotės, regis, niekad nesusidūrusios su savicenzūra. Savo vietą spektaklyje atranda netipiniai narkotinių medžiagų gamybos būdai, meilė ir jos trikampiai, religiniai motyvai, ateiviai ir viena kita alternatyvi realybė, o kaspinėlį ant viso to užriša faktas, kad veikėjai bendrauja beprasmiška, tik jų pasaulyje egzistuojančia kalba. Dažniausiai Strømgreno spektakliuose kalba judesys, tačiau šiame kūrinyje choreografinių elementų beveik nėra.

„Ruletėje“ besisukantis scenos ratas tampa ne tik dinamiškai pasitelkiama, kino filmo montažą primenančia priemone, bet ir užburto rato, rutinos bei priklausomybės, iš kurios sunku ištrūkti, įvaizdžiu. Vis dėlto justi, kad į veiksmą varančią priklausomybės temą buvo pasirinkta nesigilinti. Probleminės spektaklio siužetinės linijos - priklausomybė nuo narkotikų, sunkumai norint iš jos ištrūkti, bandymas užgniaužti ir nuneigti savo seksualinę orientaciją - lieka paviršutiniškos ir pasibaigia vos prasidėjusios, savo kibirkštimis tik pakurstydamos komedinį spektaklio pagrindą. Strømgrenas nesiima analizuoti ar skatinti žiūrovo bent trumpam susimąstyti apie šias problemas, o lieka prie lengvos, greitos ir nieko iš žiūrovo nereikalaujančios komedijos.

Jei grįžtume prie nugirsto pokalbio, spektaklio siužetas greičiausiai ir turėjo tapti ta vieta, apie kurią rašant kritikui reikėtų šautis, nes ką galima pasakyti apie painų anekdotą, iš kurio juokiesi nelabai žinodamas kodėl? „Ruletę“ ilgiau reflektuojant anekdoto poveikis blėsta ir neišvengiamai esi priverstas pažvelgti į jo turinį, tačiau nemanau, kad šįkart gelmės trūkumas yra smerktinas. Žvelgiant paprastai, scenos komedijas galima sutraukti į du tipus - tokias, kurios mus juokina, tačiau kartu, pasinaudojusios žiūrovo nusiginklavimu, palieka jo sąmonėje turinio apmąstymams, ir tokias, kurios renkasi tik juokinti. Nors daugiau simpatijų jaučiu pirmo tipo komedijoms, nemanau, kad antrojo yra blogesnės ar kad jas išvis derėtų lyginti tarpusavyje.

„Ruletė“ - dinamiška ir formos atžvilgiu „tvarkinga“ komedija, smagi vakaro pramoga, jei norite nuėję į teatrą atsipalaiduoti ir nemąstyti. Gal tik keliaudami namų link su kitais žiūrovais pasidalinti įspūdžiais apie juokingus momentus arba pagailėti kritikų.

7md.lt

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.