„Sustojusio laiko karalystė“ - vienas taikliausių lėlių teatro apibūdinimų, kokių teko girdėti. Šiuos žodžius naujausiame Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklyje „Slaptas lėlių gyvenimas“ ištaria Meistras (Remigijus Endriukaitis). Ir, žinoma, kalbama ne apie kokią kūrybinę stagnaciją ar kitą neigiamą reikšmę turinčią situaciją, o apie būseną, apimančią patekus į vertingą, įtraukų lėlių teatro spektaklį, kuris priverčia pasinerti į tai, kas vyksta scenoje, nedirsčiojant į laikrodį. Režisierės Mildos Mičiulytės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės kuriamas pasakojimas veda į paslaptingą lėlių pasaulį ir kelia klausimus - kas nutinka, užgesus scenos šviesai, ir kas lieka, nebelikus kūrėjo?
Lėlių teatras turi pranašumą: išliekančią apčiuopiamą materiją - lėles, atgaivinančias prisiminimus apie savo kūrėjus ir joms scenos gyvenimą suteikusius aktorius. Šis spektaklis skiriamas 65 metų lėlių teatro jubiliejui. Premjerą palydėjo ir vienas geriausiai pastaruoju metu organizuotų teatro renginių, kuriame išreikšta pagarba buvusiems ir esamiems teatro kūrėjams bei visiems prisidedantiems prie teatro gyvavimo proceso. Teatro patalpose atidaryta dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro kūrybos paroda „Išsigelbėjimas“. O naujausiame spektaklyje matome Mazūro, Jūratės Stauskaitės, Valerijaus Račkovskio ir Aldonos Jankauskienės lėles - išraiškingus skirtingų pasakų personažus.
Pritariu kolegės teatrologės Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės minčiai, kad jaunosios kartos režisierė Mičiulytė statydama savo trečiąjį spektaklį „Slaptas lėlių gyvenimas“ išlaikė besiformuojantį, jai būdingą stilių kurti ne vieną siužetinės linijos sluoksnį. Spektaklyje ne tik režisūriniais ir dramaturginiais, bet ir vizualiniais (dailininkas Sergejus Bocullo, šviesų dailininkas Džiugas Vakrinas, videomenininkas Mikas Žukauskas) bei muzikiniais sprendimais (kompozitorius Deividas Gnedinas) kuriami du persidengiantys, vienas kitą keičiantys pasakojimai. Abu jie turi savo auditoriją. Sentimentalų, nostalgišką, susimąstyti apie kūrybos ir kūrėjo santykį bei pasiliekančių kūrinių vertę skatinantį leitmotyvą įkūnija Meistro personažas, vaidinamas aktoriaus Endriukaičio. Energingą, nuotaikingomis ankstesnių spektaklių ištraukomis ir gimtadienio nuotaikomis pulsuojančią istoriją kuria aktoriai Saulius Bagaliūnas, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė ir, žinoma, lėlės - Linksmųjų gaidžiukų duetas, Juodoji višta, Mėlynasis šuniukas ir Pinokis, atstovaujantys teatro istorijai. Spektaklis leidžia pamatyti, prisiminti kitų spektaklių lėles arba su jomis susipažinti.
Senųjų lėlių pri(si)kėlimą iš užmaršties ir pagrindinę intrigą sukuria šiuolaikinių lėlių laiškas, kuriuo jos atsisako tą vakarą vaidinti teatre. Šios istorijos vingiai sudomina mažuosius žiūrovus. Lėlės tai siekia nepriklausomybės ir laisvės nuo kūrėjo, tai nori atgyti ir tapti gyvais žmonėmis. Jų norai bei galimos pasekmės vizualizuojamos ir rimtai, ir šmaikščiai. Aktoriai svarsto galimybę kurti spektaklius be lėlių, o lėlės - be jais manipuliuojančių aktorių. Pasakojimas papildomas istoriniais ir šiuolaikiniais intarpais - energingu šokiu, dainomis, atliepiančiomis vaikų dabartį. Tik pabaigoje kyla klausimas, kas nutiko naujosioms, šiuolaikinėms lėlėmis, kur jos dingo - apleido teatrą ar išėjo švęsti gimtadienio ir gerti limonado.
Rimtas, mąslus, filosofiškas Endriukaičio kuriamas Meistro personažas, dažnai kalbantis patyliukais, skirtas „suaugusių vaikų“ auditorijai, primena apie kūrėjo laikinumą, jo (ne)užmirštamumą... Visi kiti veikėjai - tarsi šio pavargusio kūrėjo tęsinys, iš jo perimta energija, skatinanti ir jį prisiminti, ir keliauti bei kurti toliau. Be to, įspūdingu raudonu paltu vilkintis Meistras - tai ir lėlių teatro istoriją simbolizuojanti figūra.
Vertingas choreografo Adriano Carlo Bibiano įtraukimas į kūrybinę komandą, jis aktoriams ir jų personažams pridėjo dinamiškų detalių. Tai matome tiek šventiškose, energingose mizanscenose, atliekant muzikinius kūrinius, tiek tuomet, kai Meistras subtiliai ir kartu pakiliai išsineria iš palto tarsi iš savojo personažo būties.
Energija ir nuolatinė kaita, kai sentimentalią sceną pagal lyriškos muzikos garsus keičia nuotaikingas ir ritmiškas epizodas, kartais net su roko ar repo elementais, lydi naujausią lėlių teatro premjerą. Šis pasakojimas priminė ir garsųjį režisieriaus Johno Lasseterio filmą „Žaislų istorija“ (1995). Abu kūriniai žiūrovams primena, kad lėlės ir žaislai turi savo autonomiją. Išėję iš meistro dirbtuvės jie pradeda gyventi savą scenos gyvenimą ir net tada, kai jų istorijų nebelieka repertuare, pažvelgus į lėles atgyja su jomis susiję prisiminimai.
Spektaklyje „Slaptas lėlių gyvenimas“ pradėję pažintį su paslaptingu lėlių teatru mažieji žiūrovai turi galimybę ją pratęsti skaitydami naują, būtent vaikams skirtą knygą „Sofija pasakų karalystėje“ (autorės Edita Lei ir Rasa Bartninkaitė). Tai žaisminga, magiška, vizuali kelionė po Kauno valstybinio lėlių teatro užkulisius, kūrėjų ir personažų gyvenimus.
