Pasitikrinau: Audronis Liuga, Jaunimo teatrui vadovaujantis nuo 2016-ųjų, uoliai vykdo nusibrėžtą programą „Teatras, kuriantis vertę“ (publikos ir darbuotojų ugdymas, pristatant literatūros interpretacijas). Mažai skaitantis jaunimas ir likusieji, atėję į šį teatrą ir atsisėdę, yra priversti be perstojo laužyti galvą. Kurti savo vertę. Ir netgi fojė nusipirkti knygą „Barbarų belaukiant“.
Atsivertusi jaunimiečių repertuarą randu: Ričardą Gavelį, Winfriedą Georgą Sebaldą, Jonathaną Littellą, Miguelį de Cervantesą, Svetlaną Aleksijevič. Šių autorių opusus net perskaityti sunku, o perkelti į sceną, hm, tiesiog neįmanoma. Tačiau A. Liugos ledlaužis plaukia!
Inscenizuoti ar adaptuoti Johną Maxwellą Coetzee (g. 1940) į Lietuvą vėl buvo pakviestas vengras Arpadas Schillingas („Didis blogis“, LNDT). Jaunystėje išgarsėjęs mocartišku „Kreidos rato teatru“, nūnai jis klajoja po pasaulio scenas jau kiek apsunkęs. Tačiau aktoriams Arpadas tebelieka dangaus mana. Nes šiam režisieriui labiausiai rūpi kūrybos procesas („Man svarbiausia įkvėpti aktorius“). Ak, džiaugiuosi už trupę, už tiesiogine ir perkeltine prasme spektaklyje „Barbarai“ (vasario 25 d.) besimaudantį Valentiną Masalskį, bet aš pati ilgiausiose pauzėse ne maudžiausi, o susiraukusi sprendžiau algebros uždavinį.
Knygą skaičiau, 2019-ųjų filmą (kuriame juodais akinukais išsiskyrė Johnny'o Deppo Pulkininkas, spektaklyje užtikrintai perteiktas Gedimino Storpirščio) irgi mačiau. Dabar per tas 3,5 valandos, laikui įpusėjus, spektaklio lygtyje staiga radau visai naują nežinomąjį (apie kurį vėliau - valio! - perskaičiau programėlės interviu). „Mums svarbus pagrindinio veikėjo Teisėjo santykis su moterimis.“ Taip, tas bjaurus visuomenės nesipriešinimo niežulys sustiprėja režisūriškai galingose, kai kada net keturplanėse - vonia su tikru vandeniu; kavinės staliukas ir baras su tikru maistu; vienokia ir kitokia muzikinė grupė; kankinimo kamera - mizanscenose. Apsireiškusi luoša barbarė (akt. Viktorija Kuodytė) kietu tylėjimu svarstykles greitai nulenkia į savo pusę, bet pavergta abejinga minia yra būtent moteriškos lyties. Moteriškės vis šlavinėja pripustytą dykumos žemę (man rodos, toji žemė, kaip ir gyva muzika, yra perteklinės, nieko nebylojančios), barbarė ir kavinės padavėja imasi šukuoti plaukus, užjausti viena kitą. Bet tai tik užuominos - tokios jos ir lieka, minčių nesuaudrina, į kažką kita nepersilieja.
Sceną okupuoja V. Masalskio Teisėjas, veikiantis visomis prasmėmis va bank. Jis iš tiesų yra ir viskas, ir niekas. Per Teisėją pasiekia mintis, kad barbarai esame mes patys. Pavojinga ir kvaila baltinti Vakarus ir juodinti Rytus - ir mes galime tapti barbarais, vadinamąja Imperija, jeigu taip kategoriškai skirstysime. Prisiminkime, civilizuotas pasaulis ką tik bandė perauklėti Afganistano, Irako barbarus. PAR ir Australijos pilietis J. M. Coetzee, neutralus rašytojas, kadaise ištremtas iš JAV už protestą prieš karą Vietname, kviečia permąstyti visuomenės suformuotas elgesio normas. A. Schillingas jau nė nebelaukia barbarų, nesigailėdamas aprengia savo teisųjį Teisėją moterišku apatinuku - barbaras štai prieš tave ir tavyje.
Didelės žmogaus sąmonės pervartos didelėse knygose sukrečia. Vizualizuotos jos aptrupa, supaprastėja ir, kad papasakotum tą pačią istoriją, ko gero, reikia tapti... barbaru - sunaikinti istoriją ir prikelti jos atspindį.
-----
Jūratė Visockaitė - teatro ir kino kritikė.
