Aštuonerius metus trunkanti Gintaro Varno režisuotos oratorijos „Juditos triumfas“ istorija liudija, kad viskam savo laikas. 2014 m. spektaklis pagal kompozitoriaus Antonio Vivaldi kūrinį „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“ nuskambėjo dėl apgaule neįgyvendinto režisieriaus sprendimo finale į sceną išridenti Putino galvą. 2023 m. sausį, dar kartą atstačius spektaklį, galva pagaliau atliko savo vaidmenį, o kelią jai nutiesė projekcijose riedėję kitų istorinių diktatorių atvaizdai.
Išplėsti ne tik režisūriniai „Juditos triumfo“ sprendimai. Nacionalinis Kauno dramos teatras interneto svetainėje oratoriją paaukštino iki dviejų dalių operos, nors organizatorių pranešimuose spaudai išsaugotas realus žanro pavadinimas. Fakto klaidų, žinoma, reikėtų vengti, tačiau ar žiūrovams tai ką nors keičia? Einant žiūrėti G. Varno ir klausyti A. Vivaldi, greičiausiai ne. Tačiau tai svarbu vertinant kai kuriuos spektaklio aspektus. Pavyzdžiui, sceninį atlikimą, nes opera - sceninis pastatymas, o oratorija - koncertinis kūrinys.
Tai diktuoja atitinkamas žiūrėjimo taisykles ir lūkesčius. Atėję į operą, ypač - režisuotą G. Varno - garsėjančio gebėjimais atverti vaidybinius solistų gebėjimus, tikimės išskirtinės aktorinės raiškos bei tikslingo dramatizmo. Tačiau „Juditos triumfas“ pasirodo itin statiškas, stingantis atlikėjų ekspresijos. Panašu, kad daug ką galime suversti žanrui, nes kalbame apie griežtomis taisyklėmis išsiskiriančią klasiką. Juolab, muzikiniame teatre ieškoti veiksmo pageidautina muzikoje, o ne scenos efektuose.
Kiek pamenu, panašiais žodžiais muzikologai kritikuoja teatro vertintojus, žvelgiančius į muzikinius žanrus per režisūrinės analizės prizmę. Kita vertus, negali tikėtis kitko iš profesionalų, pratusių pirmiausia analizuoti veiksmą, koncepcijų vientisumą ir scenos elementų darną. Juolab atvejais, kai pastatymas siūlo tam pakankamai medžiagos. O „Juditos triumfas“ iš esmės toks ir yra.
G. Varnas - lėles dažniausiai kūryboje naudojantis teatro režisierius Lietuvoje. Oratorijoje veikiantiems personažams jis įteikė Julijos Skuratovos kurtas plokščias lėles: „Liepaičių“ choras veikė už nemobilių piešinių, o solistėms pritaikytos lengviau nešiojamos lėlės su besilankstančiomis rankomis, kai kurios - ir su lanksčiu pusiauju.
Pradžioje tai sukuria komišką įspūdį - juokinga stebėti narsą, pasiryžimą ir valdžią demonstruojančius charakterius kaip sąlygiškai ir sukaustytai judančias figūras. Kūrinio libretas sufleruoja galią ir pasiaukojimą, o plokščios lėlės kuria ribotų marionečių įspūdį. Tikėtina, kad pats režisierius turėjo intenciją kurti šią metaforą, nes būtent laisvės ir atvirumo akimirkomis atlikėjos pasirodydavo be kostiumų.
Pavyzdžiui, išsakydama tikrąsias mintis iš už lėlės išnėrė ir puikią ekspresiją demonstravo Juditos partiją atlikusi vengrų kontraltas Dalma Krajnyak. Antrą jos bandymą išlįsti iš už kostiumo sulaikė Renatos Dubinskaitės Holofernas, grąžindamas aistros objektą į marionetės vietą. O pabaigoje be jokių kostiumų į sceną žengia dainininkių choras, atliekantis finalinį kūrinį, kuriame džiaugiamasi nuridenta diktatoriaus galva ir išlaisvintu kraštu. Trumpai prisiminkime, kad ši oratorija yra apie venecijiečių pergalę prieš 1716 m. Korfu salą apsupusius turkus.
„Juditos triumfe prieš Holoferno barbarus“ istorija papasakojama per biblinę alegoriją: Betulijos miestą užpuolusių asirų vadą suvilioja našlė Judita, nukertanti galvą prisigėrusiam ir užmigusiam Holofernui ir taip išvaduoja savo kraštą iš agresorių nelaisvės.
Neteko matyti tikrosios G. Varno „Juditos triumfo“ premjeros 2014 m. lapkritį, tačiau mačiusieji teigia, kad tada plokščios lėlės priminė baroko figūras. Šįkart režisierius su scenografe nusprendė oratorijos veikėjus aprengti mūsų laikų kostiumais, simbolizuojančiais statusų sistemą, kurioje žmogaus vietą apsprendžia keturi kriterijai: pinigai, galia, įvaizdis ir seksas. Našlaičių merginų prieglaudai rašyta oratorija nėra išskirtinai seksualizuota, tačiau G. Varnas taikliai įterpė priekabiavimo prie užkariautos šalies moterų ženklus, pernelyg neišryškindamas problemos, tačiau rodydamas ją kaip integralią kritikuojamos sistemos dalį.
Šiandieninių aktualijų kontekste kyla abejonių dėl finalo, kuriame diktatoriaus pašalinimas reiškia sistemos pabaigą. Nors dalis režimų sušvelnėjo mirus tvirto įpėdinio nepalikusiam tironui, kažin, ar šia viltimi adekvatu remtis Putino Rusijos atveju. A. Vivaldi vienplaniška Juditos pergale išreiškė nuo pašalinių agresijos išlaisvinto krašto viltį, kuri šiandien skamba kiek naiviai. Gali būti, kad tai pastebėjo ir spektaklio kūrėjai, nes Rimo Sakalausko projekcijose pažymėta diktatūros istorija, kaip minėjau teksto pradžioje, ekrane viena paskui kitą rieda tironų galvos, tarp kurių, jei neklystu, teko pamatyti Cezarį, Kaligulą, Leniną, Mao, Musolinį, Hitlerį, Lukašenką ir kitus.
Vis dėlto, greitai nepasitikėjimą logika pakeitė masinis katarsis, nuvilnijęs publikoje tą akimirką, kai Judita stalą užgulusiai Putino lėlei kardu nukirto galvą. Pasigirdo plojimai, keletas šūksnių ir turiu pripažinti, kad jausmas buvo nepaprastai geras. Numanau, kad panašiai teatro lankytojų masė jausdavosi sovietmečiu, kai scenoje būdavo pašiepiami ar kitaip nugalimi galingi to laiko demonai. „Juditos triumfas“ iš tiesų sukūrė pergalės prieš Putiną ir karo pabaigos pojūtį.
Šiandien toks jausmas labai reikalingas, nes trumpam malšina skausmą dėl to, ko negalime pakeisti. Toks pojūtis padeda suprasti, dėl ko svarbu kovoti ir padėti tai daryti esantiems frontuose. Greta džiaugsmo, tokia mūsų reakcija šiek tiek gąsdina, nes liudija pasiryžimą smurtą nugalėti smurtu. Be abejo, esame situacijoje, kur kiti keliai vargiai įmanomi. Ir vis tik mūsų, laikančių save teisingaisiais, noras užmušti kitą žmogų skaudžiai primena, kad įtikėję kieno nors velniška prigimtimi veikiausiai pultume naikinti taip pat aklai, kaip tai šiuo metu daro kovojantys Rusijos pusėje.
„Juditos triumfo“ situacija unikali tuo, kad režisieriui, ketinusiam scenoje „nukirsdinti Putiną“ iškart po Krymo aneksijos ir Rytų Ukrainos užpuolimo, sumanymą pavyko įgyvendinti tik dabar. 2014 m. tokiam sprendimui nepritarė dalis kūrybinės ir organizacinės komandos. Tada, vengiant konfliktų aštrinimo, pastatymo vykdytojams apgaule sutrukdyta prieiti prie gipsinės Rusijos prezidento galvos. Šiandien sprendimas tapo spektaklio vinimi. Ir nemanau, kad pagaliau visuomenė subrendo tokiai meninei išraiškai. Veikiau tik dabar esame pakankamai išerzinti ir nusiteikę žudyti iš tiesų egzistuojančio žmogaus prototipą, o smegenys tai priima kaip reikalingą ir darnų fikcijos papildymą realybe. Štai taip G. Varnas galiausiai sulaukė savo tikrojo „Juditos triumfo“.
Aušros Kaminskaitės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“
