Spektaklio „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ pavadinimas suintrigavo, vos jį pamačius. Apie kokią meilės vergovę bus kalbama? Ar apie atsidavimą žmogui, kuris tave išnaudoja kaip tik jam patogu? Gal apie vergavimą vaikams, visiškai pamirštant savo poreikius? O galbūt apie baisiausią formą - žmonių pardavimą vergauti sekso industrijoje?
Iš tiesų „Be Kompanijos“ premjeroje atskleistos svarbios, tačiau ne tokios pavojingos dramos. Spektaklyje, kurio kūrybiniame procese dalyvavo šokėjos ir choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, dramaturgė Sigita Ivaškaitė, kompozitorius Dominykas Digimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Morta Nakaitė bei šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, kalbėta apie vergavimą pačiai meilei.
Įėję į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę žiūrovai sėdasi ant dviem eilėmis sustatytų kėdžių, juosiančių ilgą stačiakampio formos sceną, kurią žymi ištiesta šokio danga. Tolimesniame krašte randame ant kelių klūpinčią ir seksualiai kūnu banguojančią Lisičkinaitę. Ant vienos iš žiūrovams skirtų kėdžių - sėdinčią ir ją stebinčią Grinevičiūtę, po kurios kojomis - prie stovo pritaisytas vaizdą įrašinėjantis mobilusis telefonas. Ilgą laiką stebėjusi patrauklią, dėmesio prašančią moterį, Grinevičiūtė pradeda iš jos kurti modelį: aplink nepaliaujančią judėti kolegę sustato įjungtą ventiliatorių, žibintą, dar pora filmuojančių mobiliųjų telefonų. Išryškinta šokėja nesikeičia, naujus kontekstus formuoja ją apsupusios aplinkybės. Tiesa, po kurio laiko ji nusirengia vieną rūbų sluoksnį, tačiau tai veikiau suskamba kaip scenų kaitai, o ne prasmių kūrimui reikalingas sprendimas.
Pirmoji scena įtraukiai hipnotizuoja ir „išvalo“ galvą. Monotoniškas judėjimas užliūliuoja, ir esame pažadinami tik garso įraše išgirdę žodį „love“: teisingai, juk tai spektaklis apie meilę! Tą akimirką prisiminiau, kad pristatydamos premjerą viešumoje, spektaklio kūrėjos ir kūrėjai pasakojo apie konkrečius nekonkrečios meilės aspektus bei charakteringus pavyzdžius populiariojoje kultūroje. Tuomet supratau, kad norėdama parašyti recenziją, negaliu pasiduoti hipnozei (kad ir kaip norėjosi) ir privalau ieškoti prasmių bei intertekstų.
Lengva nebuvo. Dalis filmų ar žinomų istorijų cituoti garso įrašuose, dalis integruoti į choreografijos elementus. Ir nors pamenu kažkuriuo metu atlikėjų tarsi „Titanike“ į šonus ištiestas sukabintas rankas, tiksliai atpažinau ir apie konkrečius meilės kontekstus ilgiau susimąsčiau vos dukart. Pirmąjį - išgirdusi Nojaus ir Elison pokalbio ištrauką iš režisieriaus Nicko Cassaveteso filmo „The Notebook“ (liet. „Užrašų knygelė“). Kadaise filmas suvoktas kaip nuostabi ir etaloninė pasiaukojančios meilės istorija. Augant siužetas pradėjo atrodyti kaip nebrandžios ir netgi toksiškos meilės pavyzdys.
Kita sceniniu sprendimu virtusi asociacija - princesės Rapunzelės motyvas, atskleistas Lisičkinaitei apsivilkus prastą pūstos suknelės imitaciją ir išskleidus ant scenos plaukų kilimą, kurį šukuodama ji pasakoja apie svajonių vyro laukimą ir daugybę nesėkmingų bandymų sukurti meilę. Tai - gražus veikti pasirinkusios, tačiau niekaip meilės nerandančios moters palyginimas su pasakų princese, pasyviai laukiančia išvaduotojo.
„I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ - tvarkingai pastatytas spektaklis apie masiškai aktualų meilės poreikį. Jo trukmė atrodo netgi per trumpa, tarsi kūrėjos būtų sustojusios kulminacijoje ir palikusios žiūrovus be atomazgos. Tuo laimėtas publikos dėmesys ir noras savarankiškai tęsti spektaklį - pavyzdžiui, kalbėti ar galvoti išėjus iš salės.
Bendrą „I SLAVE“ išraiškos vardiklį ištraukti sunku. Jame nuolat kinta teatrališkumo ir grynojo šiuolaikinio šokio santykis (kiekio prasme). Spektaklis pastatytas panašiu į koliažą principu: vos spėjus apsiprasti su viena scena ar intertekstu, tuoj pat šokama prie kito(s). Pradžioje Grinevičiūtė ir Lisičkinaitė kurį laiką veikia atskirai; net pirmojoje scenoje apčiuopiamas kontaktas neįvyksta. Ilgainiui jos atranda viena kitos kūnus ir iš to gimsta nauji judėjimo sprendimai: metaforiškas viena kitos (pa)laikymas atliekant pavojingesnius judesius (stovint ant rankų) ar žaviai buitiškas voliojimasis lovoje, nesuderinant skirtingų miegojimo įpročių.
Spektaklyje užčiuopiamas noras kalbėti apie įvairius kelius meilės link, apie buvimą meilėje, apie keitimąsi dėl meilės, galų gale - apie meilę kaip amžinąjį variklį, neleidžiantį sustoti net tada, kai nebegali ir nebenori judėti. Nors „I SLAVE“ ryškus kančios dėl (ne)meilės motyvas, spektaklis tarytum teigia, kad normalus yra įvairios meilės poreikis, o tai gali padėti žiūrovams pajusti, kad jie ne vieni ieško meilės ar ją puoselėja. Kaip būdinga ir ankstesniems Grinevičiūtės darbams, šiame kalbama, kad žmonės turi teisę būti visokie ir neprivalo už tai atsiskaityti.
Nors spektaklį kūrė „Be kompanijos“ komanda, ne veltui išskyriau Grinevičiūtės autorystę. „I SLAVE“ artimas būtent jos kūrybai: spektaklyje sudaromas įspūdis, kad remiamasi autobiografijomis, čia daug žodinės išraiškos, dramos, atlikėjų žaidimo su kamera. Taip pat akivaizdu, kad Grinevičiūtė dalyje užduočių jaučiasi kur kas laisviau, pavyzdžiui, tardama žodžius. Ji kalba ir dainuoja aiškiai, aistringai, o štai Lisičkinaitės balsas užgniaužtas savyje, ji realiai, o ne sąmoningai burba panosėje, tad gražios metaforos, kurias ji kuria scenoje, pradeda skęsti buitiškume.
Šiandien atrodo, kad Grinevičiūtė ir Lisičkinaitė kur kas įdomesnės dirbdamos po vieną, t. y., kiekviena eidama savo keliu ir susikoncentruodama į tai, kas kiekvienai artimiau: Grinevičiūtė į menų sintezę, praturtiną asmeninio santykio ekspozicija, o Lisičkinaitė - į akcijoms artimesnę išraišką ir talpius ženklus. Nemanau, kad jos turėtų nustoti kurti kartu. Tik būtų prasminga ilgiau paieškoti to, kas iš tiesų jungia abi, o ne bandyti sudėti skirtingus abiejų interesus į vieną spektaklį, taip pasmerkiant arba spektaklio visumą, arba vieną iš atlikėjų atrodyti silpnesne.
Galbūt šis svarstymo apie meilę kampas pasirodė išskirtiniausias „I SLAVE: šiuolaikinėje meilės istorijoje“: kaip situacijoje, kurioje abi turime savo kelius ir preferencijas, būti kartu taip, kad kiekviena iš tiesų būtų išgirsta, o ne bėgtų viena paskui kitos poreikius? Tiesą sakant, tik formuluodama šį sakinį supratau: spektaklyje daugiausia kalbėta apie meilę kaip asmeninio poreikio tenkinimą. Žinoma, tokia ir yra realybė: žmonėms reikia vienam kito, todėl, tenkindami savo poreikius, tenkiname ir kito pageidavimus.
O ką, jei meilė būtų pavaizduota ne kaip kažkieno prigimtinis, netgi fiziologinis poreikis, o kaip atskiras, naujas dviejų žmonių kūrinys? Galbūt tai taptų iš tiesų „kitokiu“ nei įprasta kalbėjimu apie meilę - nes juk to ir siekė „I SLAVE“ spektaklio kūrėjos ir kūrėjai.
