Apie ore sklandančią „Traviatų“ idėją žinojau kelerius metus. Ne sykį keitėsi potenciali kūrėjų komanda, praėjo operos 100-metis, įkvėpęs šią mintį, tačiau galiausiai idėja įgijo meninę formą, kuri operos formatu buvo pristatyta 8-ajame NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje. Nuo pat pradžių mane labiausiai domino klausimas: kas „Traviatose“ bus svarbiau - kūrybinė menininkų ambicija ar socialinis veiksmas, suteikęs balsą žmonėms, kuriuos po premjeros vykusiame pokalbyje režisierius Artūras Areima taikliai pavadino „paribio“ žmonėmis.
„Paribio“ žmonės čia - tie, kurių beveik negirdime, renkamės negirdėti, girdėti nenorime. Tie, kurie tarsi nepritinka šventam scenos altoriui, dar labiau - tobulos visuomenės standartams. Šioje operoje - tai sekso paslaugų industrijoje dirbantys žmonės: erotinio masažo specialistai, prabangaus eskorto darbuotojai, ar „stoties mergaitės“. Taip pat - šių paslaugų „vartotojai“. Beje, tiek vyrai, tiek moterys, kaip ne kartą pažymėjo kūrėjų komanda, šiuo kūriniu sulaužiusi įsisenėjusį su sekso paslaugomis siejamą „puolusios moters“ stereotipą. Kalbinti buvo visokie - tiek vieniši, sutrikę, į tokią karjerą nublokšti ne savo noru, tiek patys ją pasirinkę ir drąsiai kalbantys apie savo laisvę.
Dar festivaliui neprasidėjus, „Traviatos“ tapo vienu laukiamiausių NOA kūrinių. Nestebina, mat natūraliai intriguoja tai, ko nepažįstame, o pasmalsauti drįstame tik pašnibždomis. Kaip gali suskambėti „opera apie prostitutes“? Neabejoju, kad daug kas atėjo vedini būtent tokio klausimo.
Mitą sukurti pavyko. Tiesą sakant, intrigos naratyvas, lydėjęs dar iki premjeros, dabar atrodo net provokatyvesnis nei pats kūrinys, kurio raiškos priemonės buvo gana nuosaikios. Be abejonės, į meninį vyksmą integruoti dokumentiniai pasakojimai buvo sutrumpinti, „išvalyti“ nuo detalių, galinčių padėti atsekti kalbėjusiuosius, bet necenzūruoti ir labai atviro turinio - nekasdieniški. Lygiai taip pat arijos (kurios toli gražu nė trupučiu nepanašios į poetinėmis metaforomis ir rafinuotumu nudailintas iš „didžiųjų operų“), kuriose tiesmukai išdainuojami slapčiausi ir karščiausi sekso paslaugų „vartotojų“ polinkiai ir poreikiai, bent iš pradžių rodėsi kiek gluminančios.
Bet! Bet kūrėjai nesirinko strategijos provokuoti. Jų tikslas buvo leisti herojams prabilti, o publikai netrukdyti klausytis. Beveide ir belyte paversta aktorė (scenoje veikė viena iš „Traviatų“ dokumentinės medžiagos rinkėjų Modesta Jakeliūnaitė), nors ir pusnuogė, nevengianti atvirų judesių, scenoje atrodė daugiau sakrali nei provokuojanti. Ji - tarsi simbolis, bebalsė būtybė be tapatybės. Įvaizdis, miražas, stereotipas. Ji - kaip žinutė apie visuomenės „kitą“ - visuomenės akyse neturintį vardo, tapatybės ir istorijos.
Muziką kūrusiam Maximilianui Oprishkai, kuris elektroninės muzikos mėgėjams žinomas Fume pseudonimu, teko ambicinga užduotis. Net ir labai norėdamas, nuo sąsajos su viena populiariausių istorijoje operų, jis negalėjo pabėgti. Žinoma, kad niekas su Giuseppe Verdi jo lyginti neplanavo, bet „Traviatų“ sąsaja su itališkąja „Traviata“ nuo pat pradžių buvo deklaruojama kaip dekonstruotas žvilgsnis į istoriją, kurią norėjo papasakoti pats Verdi. Oprishka, mums kalbantis prieš premjerą minėjo, kad Verdi įtaką ir „Traviatų“ operiškumą jis siekė įgyvendinti per kompozicijos mastelį. Nežinau, ar sąmoningai prisimindama pokalbį, ar iš tikrųjų tą mastelį išgirdau kaip dinamišką elektronikos, postminimalizmo ir neoromantinės muzikos kalbos jungtį, net lengvą patoso užuomazgą. Galvoju, gal muzika - net kiek per dramatiška? Dramatiškesnė, nei liudijimai, kuriuos girdėjome?
Asmeniškai, iš „Traviatų“ muzikos tikėjausi šiek tiek daugiau - daugiau išmonės, spalvų, platesnės emocinės amplitudės, įdomiau išnaudotos „Cello Club“ violončelininkų linijos. Tačiau Oprishkai, mano manymu, pavyko vokalinės partijos. Nepaisant ne tik turiniu, bet ir struktūra specifinio teksto, arijos skambėjo išraiškingai ir organiškai, bent jau iš klausytojo perspektyvos atrodė ir patogios atlikėjams (solistai Nora Petročenko ir Edgaras Davidovičius). Jos natūraliai įsiliejo į bendrą garsinę aplinką, to negalėčiau pasakyti apie dokumentinius pasakojimus. Suprantu ir vertinu kūrėjų poziciją išryškinti būtent juos. Tačiau, kai skambant 7 minučių garso įrašui meninis vyksmas ima panašėti į įšalusį ledą, natūraliai kyla klausimas: tai gal jis nebūtinas? Jeigu muzika, vaidyba, režisūra reikalingi tik kaip priemonė užpildyti laiką nuo vienos istorijos iki kitos, kokia tikroji jų prasmė?
Kaip kritikė, visuomet laukiu ne tik įdomaus turinio, bet ir paveikių meninių sprendimų, todėl šiandien „Traviatos“ man atrodo labai vertingas socialinis veiksmas, bet kaip meno kūrinys - tikrai turi trūkumų. Manau, tą gerai iliustruoja ir po antrojo operos rodymo vykęs pokalbis, kurio metu visi publikos klausimai buvo susiję su medžiagos rinkimo procesu, herojais, etiniais aspektais, bet ne apie kūrinio meninę raišką.
Nepaisant visko, nuoširdžiai viliuosi, kad „Traviatos“ bus rodomos toliau. Operos temos pasirinkimas ne tik drąsus, reikalingas, bet ir pačiu laiku. Sekso industrijoje dirbantys žmonės yra bene labiausiai demonizuoti mūsų šalyje. Neabejotinai šioje srityje yra daug skausmo, bet skausmas - nėra viskas. Tą „Traviatų“ kūrėjų komanda taip pat bandė pasakyti. Menininkų drąsa eiti į nepatogias temas mus visus timpteli centimetru aukščiau - arčiau sąmoningumo ir atviro žvilgsnio į „kitus“. O tie „kiti“, kaip atskleidė pirmasis operoje prabylantis herojus, drąsiai sako: „aš - žmogus, aš esu laisvas“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
