Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, scenos menų bendruomenėje geriau žinomas kaip Privatus Rimo Tumino teatras, sezoną pradėjo Gabrielės Tuminaitės režisuota premjera „Scilė nori būti žmogumi“. Pjesę parašė dramaturgė Paulina Pukytė, atsiremdama į Antikos mitus - tai galime numanyti jau iš spektaklio pavadinimo.
„Kalno poza“ pavadintoje pjesėje minimi tokie vardai kaip Scilė, Kirkė, Odisėjas, Homeras. Pirmus tris geriausiai žinome kaip Homero užrašyto epo personažus (nors atsirastų, kas ir Homerą pavadintų mitologiniu personažu). Vis dėlto pjesės turinys mitus sufleruoja labiau kaip konceptus negu istorijas. Odisėjas - vyras, kuris gali klajoti, mėgautis dievybių kerais, ulioti su bendražygiais ir būti neištikimas Penelopei, tačiau iš pastarosios reikalaus besąlygiškos ištikimybės. Vos grįžęs namo jis vėl tampa šeimos galva, jam viskas atvira, jis besąlygiškai priimamas ir jam nerūpi žmonos kančios.
Svarbiausia - ar niekas nebuvo pasiskolinęs jo vietos lovoje. Kirkė - Ajajės saloje gyvenanti Deivė, kuri suvilioja vyrus (pavyzdžiui, Odisėjo įgulą), surengia jiems puotą, o tuomet paverčia kiaulėmis. Šį konceptą geriau pažįstame kaip moters pykčio ir keršto išraišką, o ne kaip metaforiškai tikslų atpildą vyrams už jų godumą. Scilė - viena iš dviejų jūros pabaisų, anot Kirkės - mažesnė blogybė nei Charibdė, nes būtent pro ją ji patarė plaukti Odisėjui, padėdama jam išsaugoti laivą ir didžiąją įgulos dalį. Lyčių atžvilgiu Odisėjo personažų linijos nepaprastai įdomios - bausmės vyrams čia traktuojamos kaip herojus ištinkančios nelaimės, o bausmės moterims skiriamos už tai, kad jos to nusipelnė savo amoraliu elgesiu. Panašu, kad Pukytė atkreipė į tai dėmesį.
Tuminaitės spektaklyje Scilė (Elžbieta Latėnaitė) vakarėlyje įsimyli patrauklios išvaizdos fotografą, kuris mieliau stebi Agnės Šataitės vaidinamą stereotipiškai demonstratyvią Influencerę nei vyrams įprastesnį kostiumą dėvinčią ir mažiau aplinkos dėmesio sulaukiančią Scilę. Suvokusi, kad neturi įgūdžių suvilioti patinkantį vaikiną, pastaroji kreipiasi pagalbos pas Kirkę, kuri, spektaklyje vaidinama Eglės Mikulionytės, savo ypatinguose namuose dvasinėmis praktikomis padeda žmonėms išsilaisvinti iš bet kokios juos slegiančios naštos. Kirkė šiek tiek pamoko Scilę ir pakviečia ją išbandyti viliojimo meną vakarienėje su Odisėju (Arvydas Dapšys). Tačiau Scilė pasirodo nepasiruošusi nerti į tokį glėbį, kokį siūlo poetas - apsirijęs, mizoginiškas, paviršutiniškas ir besąlygiškai pasitikintis savimi.
Viskas, kas vyksta toliau, iš principo yra dviejų moterų ir kitus pašnekovus integruojantys pokalbiai, kuriuose Kirkė moko Scilę tapti standartine dama: flirtuoti, demonstruoti kūną, dažniau tylėti, klausyti, žavėtis vyrų kalbomis, net kai jos skamba neadekvačiai. Paraleliai ir ne visai nuosekliai pjesėje ir spektaklyje iškyla moters kūrėjos vyrų dominuojamoje meno rinkoje situacija.
Skamba lyg socialiai angažuotas spektaklis, tačiau tai tik skambesys. Abi problemos praslysta pernelyg paviršutiniškai ir veikiau primena nedrąsius ironiškus pasiskundimus nei bandymą atskleisti realią problematiką. Moters patirčių visuomenėje klausimu prabėgama taip lengvai ir linksmai, kad nesunku apibrėžti spektaklyje eksponuojamas problemiškas temas. Tai (1) aplinkos polinkis vyrų interesus iškelti aukščiau moterų interesų, (2) vyrų polinkis nuolat kalbėti apie save ir nesidomėti šalia esančia moterimi, (3) vyraujantis reikalavimas moteriai slėpti savo išsilavinimą ir intelektą, (4) moterų kūrėjų patiriamas pažeminimas iš pripažintų vyrų menininkų pusės. Skamba plačiai, tačiau nė į vieną minėtų punktų nėra neriama giliau. Kiekvienas jų tėra užkabinamas, nesileidžiant giliau nei į jų priežastis, nei į poveikį. Spektaklyje sužinome tik tai, kad visos šios situacijos yra absurdiškai juokingos, ir kad moterys jose jaučiasi prastai, nes yra verčiamos būti tuo, kuo iš tiesų nėra.
O štai spektaklio forma Lietuvoje išskirtinė. Prieš žiūrovų akis istorija pakartojama dukart. Pirmąją valandą sceną dengiančiame ekrane stebime juodai-baltą filmą. Jam pasibaigus, ekranas pakyla, atidengdamas scenografo Aisčio Kavaliausko kurtą apleistą teritoriją, šiukšlyną, kurio tolimajame kampe stovi televizorius, iš naujo transliuojantis ką tik matytą filmą. Scenoje pasirodo filme matyti aktoriai (išskyrus Homerą vaidinusį Rimantą Bagdzevičių, kurį pakeitė Vaidotas Martinaitis). Tik jei ekrane matėme puošeivas ir prabangą, scenoje matome apdriskusias žmogystas. Tai - filme matytų žmonių vaiduokliai, veikiantys dulkėtoje, aptriušusioje patalpoje. Pasteliniai rusvi ir gelsvi atspalviai puikiai sufleruoja ir atliepia juodai-balto kino įspūdį. Kaip ir filme, savo išvaizda čia išsiskiria vienintelė Scilė, ir toliau dėvinti vyriško kirpimo kostiumą.
Filme tik dėl savo pačių vertybių galėjome suvokti, kokia apgailėtina yra žmonija, prie kurios pritapti nori Scilė. O štai scenoje personažai akivaizdžiai pašiepiami - jie yra senienos, nebeaktualus palikimas, įkūnijantis absurdiškas nesąmones, vis dėlto egzistuojančias ir šiandien. Iš ankstesnių spektaklių atpažįstamas lengvas Tuminaitės stiliaus absurdas žavus ir juokingas, o ironija personažų atžvilgiu akivaizdi. Todėl sprendimas ją paryškinti Scilės, akivaizdžiai nebenorinčios būti Žmogumi, kritiškomis reakcijomis liudija saiko jausmo stygių. Turiu omenyje, kad akivaizdžius dalykus dar paaiškinę žodžiais, sukuriame medinį humorą arba tiesiog rodome savo nepasitikėjimą klausančiųjų ironijos pojūčiu.
„Scilė nori būti žmogumi“ - normalus, sklandus spektaklis, kuris greičiausiai nieko nepakeis. Diskriminacijos lyties pagrindu problematika čia paskęsta juokų lavinoje, tad žiūrovai gali būti ramūs, kad kartu su kai kam nemaloniomis temomis gaus pakankamai galimybių jas ignoruoti ir tiesiog pasidžiaugti smagiu vakaru teatre bei stebėti žaviai siautėjančius mylimus aktorius.
Tai spektaklis su pretenzija, tačiau sustojęs vos pradėjus ją įgyvendinti. Apie tai, kad moterų sąmonė šiandien pažengusi kur kas toliau nei visuomenės gebėjimas ją priimti ir atverti kelius, kalbėta ir kalbama daug, dažnai ir giliai. Spektaklyje tema pristatoma taip sekliai, kad pateikiamos idėjos skamba kaip atgyvenusios ir nekelia jokio moralinio ar intelektinio iššūkio. Svarstau, kad tai galėtų iliustruoti Vilniaus mažojo teatro uždarumą, kuriuo jis taip garsėja teatro bendruomenėje - peržvelgę režisuojančiųjų, vaidinančiųjų, vadovaujančiųjų pavardes beveik visur atrasime asmeninį ar ilgametį profesinį ryšį su šį teatrą įkūrusiu režisieriumi Rimu Tuminu. Laimė, tai nėra blogas mokytojas - jis paruošė būrį menininkų, kurie iš principo gerai atlieka savo darbą. Problema ta, kad šie menininkai ir kiti teatro darbuotojai, kurių veiklą palaiko pastovios mokesčių mokėtojų subsidijos, lyginant su dauguma Lietuvos valstybinių scenų, kur kas prasčiau jaučia šalies teatro kryptis ir visuomenės pažangą.
