Visi žino, ką reiškia laukti Godo. Visi žino, kad belaukdamas Godo nedarai jokios dramos: tiesiog lauki, pamiršti, ko lauki, prisimeni ir lauki toliau. Visi žino, kad Godo neateis, ir vis tiek niekada neatsisako jo laukti: nes laukti daugiau nėra ko. Šitame laukime telpa viskas, ką norime į jį sudėti: tinka visų mūsų gyvenimai ir visi mūsų laukimai, gal dėl to ši Samuelio Becketto pjesė tokia populiari. Visi nori turėti savo Godo, kurio nėra, nebuvo ir nebus.
Labai sunku belaukiant Godo pamiršti Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ su Andriaus Žebrausko Estragonu ir Arvydo Dapšio Vladimiru, kuriame buvo justi totalus laukimo niekis. Iš to niekio dauginosi absurdas, pats iš nieko susidarydavo juokas ir, niekam nieko nejuokinant ir nė pro kur nejuokaujant, buvo absoliučiai aišku, kad tai yra totaliai ir beviltiškai juokinga.
Valstybiniame Jaunimo teatre Gintaro Varno pristatytoje premjeroje „Belaukiant Godo“ laikas bėga iš esmės kitaip: čia jis sunkus, savaip tragiškas, rėksmingas, nors ir sudarytas iš jauno kraujo (vaidina penki LMTA studentai). Jaunuoliai kiekviena proga padaro po mažutę dramą, visas mažutes dramas gaubia laikmečio nerimas. Į Godo pavidalą nebyliai sudedamos visokios politinės viltys ir baimės, net spektaklio aprašyme kaip veiksmo motyvas aptariama šiandiena - „kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas“. Nesu tikra, ar spektaklio sunkiasvoriškumui daugiau įtakos turi dramos pilnas aktorių amžius, ar nemažiau dramatiška Dominyko Digimo muzika, ar labiausiai - deganti geopolitinė suirutė, tačiau neapleidžia jausmas, kad kažkas čia neintonuoja. Kitaip tariant, regis, režisūra į dramaturgiją įveda papildomą instrumentą (pavadinčiau jį, sakykime, realybe arba laiko pulsu) ir sugriauna jos universalumą. Mąstau, ar šiam pojūčiui įtakos gali turėti tai, kad Beckettas pjesę rašė iš visai kitos būsenos - laike po Antrojo pasaulinio karo, kai viskas jau buvo sugriauta, prarasta, kai niekas nebežinojo, ko laukti, kai nebeveikė jokie karmos dėsniai ir visatos gausos schemos. Kai viskas, kas buvo likę - tai sėdėti ir žiūrėti. Daugių daugiausia - prieš save. Bet tik ne į gyvenimo perspektyvą.
Gintaro Varno spektaklyje visi vis dėlto žiūri į perspektyvą. Kokią nors - gyvenimo, kuris prieš akis; naujo draugo; naujos dienos; Vakarų gesto; pусский корабль judesio. Ir tai iš esmės perrašo dramaturginį paveikslą: absurdas virsta drama, o niekis - ar tik ne ašara? Jauni vaikinai atrodo prisiragavę sunkios gyvenimo naštos; Povilo Barzdžiaus Poco net judesiai tarytum pasunkinti, lyg eitų prie žemės spaudžiamas likimo jėgos. Neturiu jokios intencijos ironizuoti - kalbu nuoširdžiai, ir aktoriai dirba nuoširdžiai. Tačiau niekur negaliu „padėti“ įspūdžio, kad iš jų buvo atimtas lengvumas ir surfinimo pojūtis, kuris galbūt būtų galėjęs išgelbėti pjesės absurdą. Vietoj to - susigūžimas, nesaugumas, kažkoks mažumas. Ko gero, taip siekta aktualizuotis (antroje dalyje pasirodantis mėsainis šaukia „Aš su Putino smegenimis!“, jo paragavęs atsišaukia „Apsinuodijau!“), tačiau tai, mano nuomone, tampa spektaklio praradimu. Tiesmukai suskamba ir žaidimas plakatais, tarpusavyje maišant „Belaukiant Godo“, „Karas ir taika“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“ žodžius. Visa tai jau pamaišyta socialiniuose tinkluose ir scenoje atrodo drungnai.
Spektaklyje „Belaukiant Godo“ man teko pamiršti Godo, Beckettą ir atsisakyti lūkesčio patirti Lietuvoje ir taip retą absurdo teatrą: galiausiai likau prie nuogos aktorystės. Jei ankstesniame Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ visus laurus už įtikimą vaidmenį susirinko Matas Sigliukas, čia didžiausią dėmesį patraukė Roberto Petraičio Didi (Vladimiras). Jo sukurtas neįtikėtino tyrumo, nuoširdumo, giliamintės vaiko nuovokos ir atlapaširdiškumo pilnas Didi - tai visiškai netikėtas Didi, absoliučiai nebeketiškas Didi, tačiau robertiškas ir šia prasme nuostabus Didi. Kad laukiant Godo kas nors ims dainuoti Tilili tilili du varliukai maži - nėra jokių vilčių. Bet šiam Didi net ir tai - įmanoma ir natūralu.
Pjesėje nedaug galios turintis, Poco nešulius nešantis Lakis (čia jį vaidina Martynas Berulis) visuomet reikalauja sutelkti bene didžiausią aktorinę jėgą, mat kalbėti jam skirta nedaug - tik kai jo paprašoma galvoti. Tačiau Berulio Lakis kurį laiką atitraukia visą dėmesį nuo pagrindinių personažų ir nugali savo stovėjimu, žiūrėjimu į niekur ir niekaip, paskui - šokiu, kur niekas nešoka. Kaip tik mažareikšmiame jo vaidmenyje vos vos sušmėžuoja tikrasis Godo laukimas - štai toks apie nieką. Jame ne tik nėra vilties (nes neturėti vilties - tai būti ją praradus) - jis apskritai tvyro beviltėje erdvėje. Ir čia net nesidairo.
Viena didžiausių Gintaro Varno Godo versijos verčių - reta, bet su Becketto poetiškumu deranti Vladimiro ir Estragono (Matas Sigliukas) choreografija. Ir apskritai, pats jųdviejų kūnų santykis: per kūnų sąlyčius, plastiką, vos vos šokį, kartais artumą - kuriamas tikrasis jaunas spektaklio kraujas. Ši nūdieną atliepianti kūnų kaip laisvės būti su bet kuo artikuliacija Beckettui suteikia visiškai netikėtą spalvą. Gaila, kad jos taip mažai. Ir dar gaila, kad scenoje, atliepdami turbūt tą pačią nūdieną, antroje dalyje Didi ir Gogo pasirodo su iPhone'o ir Mėsainio kostiumais. Man čia, - atleiskit už asmeniškumą, - ūmai pasidaro labai liūdna.
Spektaklyje keletą kartų aktoriai užstringa, išsitraukia pjesę ir pasitikslina žodžius. Bet, man rodos, šiai aktorių penkeriukei jau tikrai nereikia vaidinti, kad jie tik vaidina „Belaukiant Godo“: jie iš tikrųjų gali laukti Godo. Kaip ir gali nustoti tikėti, kad jis ateis, daugiau žiūrėti niekaip į niekur ir ilgiau kartoti nuostabų kur mano batai, stovėdami prie batų.
Stebėdama charizmatišką Sigliuko ir Petraičio duetą, vis pagalvodavau: jei jiedu čia lauktų ne Godo, o kokio nors puikaus naujo pasaulio, būtų gražu žiūrėti. Išvada: dėl visko kaltas Godo. Šiaip jau nuostabus, mylimas, brangus, o čia - nupraustas, sušukuotas, politizuotas, nerimu dėl karo išpudruotas Godo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
