Vasario mėnesį Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir Kanados teatras „Porte Parole“ pakvietė į Lietuvos scenoje vis dar ne itin dažną dokumentinės krypties spektaklį. Kūrybinis procesas prasidėjo praėjusių metų rugsėjį, kai keturi skirtingų pažiūrų žmonės buvo susodinti prie bendro stalo diskutuoti ir ginčytis daugumai lietuvių aktualiomis temomis. Skirtingiems požiūriams atstovaujančius pašnekovus pasiūlė dramos teatras, jų pokalbis buvo įrašytas ir iš to gimė sceninis tekstas. Spektaklį kūrė NKDT aktoriai ir „Porte Parole“ kūrybinė komanda: režisierius Chrisas Abrahamas, scenografas Simonas Guilbault, šviesų dailininkas Lucas Prairie, garso režisierius Antoine Bédard, vaizdo menininkė Amelia Scott ir kt.
Asamblėja, arba, kitaip sakant, visuotinis susirinkimas, skamba ambicingai, kaip ir intriguojantys spektaklio aprašymai, žadantys apmąstymus keliančias temas. Spektaklio koncepcija, paremta tikru susitikimu prie vakarienės stalo, priklauso Alexui Ivanovici, Annabelai Soutar ir Brettui Watsonui. Tokie dokumentiniai vaidinimai surengti Monrealyje, Miunchene ir kitur. Šį kartą siūloma pažiūrėti, kaip ši kūrybinė formulė suveikia Kauno teatro scenoje.
Svarbu pristatyti keturis pagrindinius pašnekovus, kuriuos įkūnijo NKDT aktoriai, o diskusiją - tiek tikrą kavinėje, tiek rekonstruotą scenoje - moderavo aktoriai Henrikas Savickis ir Aistė Zabotkaitė. Kaip liudija pranešimai spaudai, diskusija truko penkias valandas, o pašnekesius išgryninus, išsaugant autentišką kalbą, išėjo dviejų valandų probleminių temų sceninis koncentratas. Pokalbyje dalyvauja Liucija - liberalių pažiūrų, LGBTQ teises aktyviai ir drąsiai ginanti mergina (Martyna Gedvilaitė); Rimas - konservatyvių pažiūrų, tradicinių šeimos vertybių gynėjas, nelinkęs išklausyti kitų nuomonių (Tomas Erbrėderis); Ginas - smalsus, daug informacijos sukaupęs moksleivis (Marius Karolis Gotbergas); Rytis - savo nuomonę energingai ginantis menininkas-aktorius (Vaidas Maršalka). Nors žadėta, kad diskusijoje nebus abstrakčių temų, vis dėlto abstrakcijų, santūrumo, keliamų klausimų apribojimo čia tikrai galima rasti.
Viena vertus, nepasiginčysi, kad dokumentinius herojus kuriantys aktoriai kalba mums aktualiomis, socialiai jautriomis temomis, tokiomis kaip Stambulo konvencija, šeimos maršai, abortai, žodžio laisvė ir kt., bet nė į vieną jų nepasineriama giliau, jos lieka tik raktažodžiai. Be to, moderatorių keliami klausimai skirti provokuoti, net supriešinti, o susodinus tokius skirtingus asmenis prie vieno stalo oponavimas atrodo nuspėjamas. Galima numanyti, kad yra ir kitų mūsų visuomenei opių klausimų, dėl kurių pašnekovai galbūt sutartų, bet tokių čia nepateikiama, nors tai diskusiją darytų organiškesnę. Užtat jiems kaip susitaikymo ir bendradarbiavimo simbolis skiriama užduotis - parašyti bendrą atsakymą paauglei merginai. „Užkadrinis“ jaunos merginos vardu Julija personažas parodo maištingos paauglės, neigiamai vertinančios esamą situaciją, turinčios griežtą nuomonę ir utopinių pasiūlymų, kaip spręsti įvairias mūsų visuomenės bėdas, poziciją. Pokalbio dalyviai, gavę užduotį pateikti tekstą, kuriam visi be išlygų pritartų, įspraudžiami į kampą, yra priversti ieškoti kompromiso ir palaikyti ne visai priimtiną poziciją.
Tokio pobūdžio užduočių ir iššūkių dažnai būna tiek teatro spektakliuose, kalbančiuose apie susipriešinusią bendruomenę, tiek kino scenarijuose, reflektuojančiuose mūsų visuomenės problemas ir stereotipus. Būtent šios užduoties sprendimo procesas atrodė dirbtinis ir priminė vieną seną populiariosios kultūros filmą „Pusryčių klubas“ (rež. John Hughes, 1985), kuriame priešiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių paauglių grupelė buvo uždaryta bibliotekoje. Tiesa, spektaklyje tokio taikaus diskusijos galo ar nuoširdesnio susidraugavimo nesulaukiame.
Dokumentinis spektaklis „Kauno asamblėja“ kalba mums aktualiomis temomis, bet jų išsamiau neplėtoja ir verčia suabejoti, ar tikrai mūsų mintyse išjudina ką nors naujo, teatre dar nepavaizduoto pastarųjų metų socialiai angažuotų teatro režisierių pastatymuose. Šioje vietoje kyla kelios mintys, viena jų - rodyti spektaklį kitose šalyse, taip supažindinant su Lietuvoje vyraujančiais probleminiais, energingas diskusijas keliančiais socialiniais ir politiniais klausimais bei apibendrintais požiūriais. Kita vertus, spektaklio pabaigoje paskatintas žiūrovų įsitraukimas, siūlant perimti vaidmenis, buvo aktyvus, o ne mažiau intensyvios diskusijos pasibaigus spektakliui sklido teatro erdvėse tarp jaunimo. Tad spektaklio tikslas - išjudinti ir suaktyvinti jaunąjį auditorijos segmentą ir paskatinti permąstyti visuomenines problemas - buvo pasiektas.
