Jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova, pakeitusi britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesės „Plaučiai“ pavadinimą į dinamiškesnį daiktavardį „Kvėpavimas“, kviečia žiūrovus intymioje Kauno miesto kamerinio teatro Mažojoje salėje pažvelgti į dviejų žmonių santykių kasdienybę, prisodrintą globalių problemų. Lietuvos teatro scenoje ši Macmillano pjesė statoma pirmą kartą, bet prieš keletą metų režisierius Kirilas Glušajevas ėmėsi šio dramaturgo pjesės „Nuostabūs dalykai“, analizuojančios ne mažiau nūdienai svarbias problemas - gyvenimo iššūkius, depresiją. Spektaklis interaktyvus, žiūrovas kviečiamas įsitraukti į aktoriaus Martyno Nedzinsko kuriamą ir improvizuojamą istoriją.
Spektaklyje „Kvėpavimas“ nuo pirmų minučių siekiama įtraukti žiūrovą, o tam tikrais momentais net jį hipnotizuoti scenoje kuriama atmosfera ir nuosekliais kompozitoriaus Demetrio Castellucci, scenografės Guodos Jaruševičiūtės, videoprojekcijų dailininko Ričardo Žigio ir šviesų dailininko Dainiaus Urbonio kūrybiniais sprendimais. Pastatymo leitmotyvu tampa garsinis kvėpavimas, pabrėžiantis ir įtemptus istorijos momentus. Lengvai transformuojami scenovaizdžio elementai nužymi reikiamus namų ar lauko baldus, interjero detales. Tokia minimalistinė buitis siejasi su tuo, koks yra ar koks nori būti ir kaip save parodyti pažangus šių laikų žmogus, kritikuojantis vartotojiškumą, apsiribojantis tik tuo, kas neišvengiamai būtina. Ekranuose transliuojami vaizdai parodo, kaip stipriai į privatų gyvenimą veržiasi globaliniai dalykai ir krizės, nebeleidžiančios herojams gyventi tik sau ir spręsti tik asmenines problemas, nes viskas juk labai susiję. Audiovizualiniai spektaklio elementai veda į dviejų žmonių, vyro ir moters, poros santykių istoriją, kuri yra tarsi viena iš daugelio.
Aktoriai Inga Šepetkaitė ir Šarūnas Zenkevičius vaidinti pradeda taip, tarsi žiūrovas būtų eilinis praeivis, stebintis jau įsiliepsnojusį konfliktą automobilių aikštelėje (paskui veiksmas persikelia į namų erdvę). Hipertrofuota ir teatrališka pirmos scenos emocijų raiška kelia įtampą ir netikrumą, bet spektakliui įsibėgėjus aktorių kuriami personažai stabilizuojasi, tampa artimesni kaimynui už sienos, o ne televizinės melodramos veikėjui. Spektaklyje pora sprendžia, ar tokiam šių dienų žmogui kaip jie reikia susilaukti vaikų. Šis visais rakursais analizuojamas klausimas juos veda prie bendrųjų mūsų planetos problemų, kurias reikia spręsti, bet ar gali tai padaryti vienas žmogus ar šeima? Ar nauja gyvybė sukuria daugiau problemų, o gal priešingai - ateityje galės prisidėti prie jų sprendimo? Ar kiekvienas turi teisę susilaukti palikuonių? Kokie žmonės gali užauginti „teisingus“ vaikus? Šiuos ir daugybę kitų klausimų paliečia veikėjai, neretai dėl skirtingų nuomonių nesutardami ir bardamiesi.
Spektaklyje parodomos skirtingos asmenybės ir tam tikri stereotipai. Vyras - menininkas, norintis būti muzikantu, ir moteris - doktorantė, siekianti mokslinės karjeros. Konfliktuose ir diskusijose kaip dominuojanti čia vaizduojama moteris, savo partnerio komentarus atremianti argumentais ir pavyzdžiais, provokuojančiais dar daugiau klausimų. O vyro personažas atrodo nuosaikesnis, ramesnis, tačiau, kaip paaiškėja, jis ne iš tų, kurie pamiršta asmeninę gerovę. Veikėjų santykiai pasižymi stipria dinamika: nuo aštrių diskusijų iki priimto sprendimo kurti šeimą, nuo džiaugsmų iki praradimų bei išsiskyrimų ir galiausiai išsigryninimo, kas jiems svarbiausia.
Personažai atrodo kaip tam tikras mūsų visuomenės atspindys - kartais jie kelia juoką, kartais empatiją. Per netikėtus ir kontrastingus sugretinimus demonstruojant, kiek daug neigiamo poveikio aplinkai gali turėti vaiko auginimas, lyginant jį, tarkim, su taršiais lėktuvų skrydžiais, šalia asmeninio gyvenimo rūpesčių aktualizuojamos ir globalios žmonijos problemos: tarša, vartotojiškumas, žmonių perteklius ir kt.
Pamažu ryškėja ir dar viena mūsų visuomenės problema - įsitikinimas, kad tik „aš“ elgiuosi teisingai, kitų nuomonės atmetimas ir dėl to kylantis negebėjimas bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis. Kita vertus, parodomi „aš“ veikiantys požiūriai, ne tik tampantys temomis prie kavos, bet ir skatinantys priimti ne mūsų pačių suformuluotus sprendimus. Šios istorijos tėkmėje kyla klausimas, ar vartotojiškumas gajus tik perkant daiktus, paslaugas, netausojant aplinkos. Gal jis ne mažiau persunkęs ir mokslo, knygų, dokumentikos vartojimą, kuris, kaip rodo ne tik šių veikėjų pavyzdys, gali būti nepasvertas, perteklinis ir vedantis ne tik į teigiamus pokyčius, bet ir į asmenines dramas, gyvenimo džiaugsmo praradimą ir nuolatinį galvojimą, kaip išlikti neva tobulam?
„Kvėpavimas“ išsiskiria iš pastarųjų metų Leonovos darbų - žvilgsnis nuo žmogaus ir technologijų santykio nukrypsta į tarpasmeninį ryšį, veikiamą informacinio srauto, taip pat sklindančio per įvairias technologijas. Tikėtina, spektaklis atitiks daugumos žiūrovų lūkesčius, leis pasinerti į atpažįstamą ir suprantamą personažų istoriją ir paskatins permąstyti pačių priimamus sprendimus.
