Žanrų kokteilis su telenovelės prieskoniu

Laura Šimkutė 2021-11-02 7md.lt, 2021-10-22
Scena iš spektaklio „Odisėja“, rež. Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Odisėja“, rež. Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka

aA

Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą - pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.

Daug juoko pažadėjo ir Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, sukvietęs publiką į negirdėto žanro spektaklį - klounados vesterną, o interpretuoti ėmėsi Homero „Odisėją“. Iš pirmo žvilgsnio toks kokteilis atrodo mažų mažiausiai kakofonija, bet gal tai ir nebloga įžanga, kad žiūrovas būtų nusiteikęs - pamiksuota čia bus taip, jog galų gale ir ta „Odisėja“ liks tik tarp kitko.

Žilvino Beniušio režisuotas spektaklis prasideda iš karto laužant teatrines sienas - kūrėjai supažindina kiekvienas su savo vaidmeniu ir reveransiškai prisistato. Svarbu pabrėžti, kad pirmiausia jie pristato save kaip asmenybę ir tik tada - kokį vaidmenį atliks. Iš karto susikuria laisva atmosfera, nes ir tie prisistatymai, žinoma, komiški ir hiperbolizuoti. Netrūksta ir saviironijos - ir sau patiems, ir pačiai prisistatymų kultūrai, kai absurdiškai atkartojama neretai pasitaikanti „pasiklydimo vertime“ situacija. Ir tik tiems, kurie asmeniškai pažįsta veikėjus, lemta žinoti, kiek jie pasakė tiesos, o kiek prigalvojo dalykų dėl efekto. Įtariu, kad vis dėlto viskas ten tiesa - nuo visų reklamų ir buvimo auksiniu žmogumi gatvėje. Kad Domantas Starkauskas groja populiarioje grupėje, klausimų nekyla.

Sceniniai sprendimai vesterninėje „Odisėjoje“ - irgi atitinkami. Prabangos ar ko nors panašaus pamatyti nepavyks: vyrauja tik įvairios dėžės, tampančios tuo, ko konkrečiu momentu reikia. Reikės rampos - bus, reikės sienos - irgi bus, reikės namo - kodėl gi ne, bus. O prabangos ar sudėtingų scenografijos sprendimų ir nereikia, nes didžiausias dėmesys ir turi nukrypti į aktorius bei tai, ką jie veikia. O jie daugiausia užsiima fizine komedija - jausmas panašus lyg žiūrint „Kito kampo“ etiudus, tik čia jau ne improvizacija vietoje, o surepetuota medžiaga. Improvizacijos bus nebent tiek, kiek publika leisis ir duos žinoti, kad nori kažko konkretaus, - vis dėlto bendravimo, kad ir netiesioginio, tarp atlikėjų ir žiūrinčiųjų čia nemažai. Ir jei jau įgarsintų juokelių turinys dažnai laviruos paviršiumi, tai bent fizinė komedija užtikrintai kels juoką - čia jau nuo Charlie Chaplino laikų išlikę dalykai. Komiškumo kūrėjai ieško visur, tam pasitarnauja net ir paprasčiausias ūgio skirtumas (jis paverčiamas ir tam tikra siužeto linija) - ne veltui Starkauskas ir Karolis Norvilas vis sustoja vienas šalia kito.

Turbūt kyla klausimas - kur čia vesternas, o kur „Odisėja“? Atsakymas ganėtinai paprastas - „Odisėja“ čia siužetinės linijos įkvėpimas, nes stebime, kaip Aurelijaus Pociaus vaidinamas Odisėjas bando sugrįžti pas mylimąją, Julijos Korpačiovos Penelopę, namo, į Itakę, ir susiduria su įvairiausiomis kliūtimis. O jau pačios kliūtys ir jų vyksmas - labiau vesternas, panašu, įkvėptas „spagečių vesterno“ „Geras, blogas ir bjaurus“ („The Good, the Bad and the Ugly“, rež. Sergio Leone, 1966). Gerųjų komandos susidūrimai su Džiugo Gvozdinsko vaidinamu Kiklopu atrodo kaip hiperbolizuotos vesterno ištraukos. Kaubojiški kostiumai, susišaudymai, slėpynės, gaudynės, kinui būdingi mirties „užvaidinimai“ ir kone prisikėlimai iš mirusiųjų, greitas tempas, būtini išsikalbėjimai prieš susišaudant, pasidemonstravimai, kuris gražesnis, aukštesnis ar dar kitoks, - viskas čia iš kino klasikos, tik pritaikyta scenai. O pats Gvozdinsko Kiklopas - didžiausias kaubojus, tik, atrodo, netyčia išėjęs ne iš vesterno, bet iš telenovelės.

Nemaža dalis humoro „Odisėjoje“ laviruoja ties paviršine riba - juokiamasi iš veikėjų vardų, kurie tyčia perdirbti (kaip kad Pimpalas, kurį reikia tarti tvirtagališkai kirčiuojant pirmąjį balsį „a“, ar Eurilochas), iš nepasotinamos vyrišku balsu riaumojančios Kalipsės, vyriškumo atėmimo atėmus ir „kiaušus“ bei panašiai. c

Ir jei galvotume tik apie juoko potencialą, manau, šiek tiek pašlifavus, šio žanro „Odisėja“ turi neblogas galimybes, o premjeros vakarą dar vietomis „lūžo“ vaidmenys - dėl per didelio flirtavimo su publika - ir buvo justi tam tikras neužtikrintumas.

7md.lt

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.