Klaipėdoje, šiek tiek į pietus nuo Paupio rajono, esama tokios vietos - buvęs kaimas, prie didmiesčio prijungtas tik 1996 metais. Kad tai jau miesto dalis, ilgą laiką nebuvo justi. Šaligatvių pagrindiniame kelyje nėra, visur kitur žvyrkeliai. Namų mažai, kai kurie statyti dar XX amžiuje. Mieli raudonų plytų statiniai, vokiško stiliaus tvartai, sodybos apkerpėjusiomis medinėmis ar išklerusiomis vielos tvoromis, susenusios obelys, nepaliaujamai vedančios vaisius. O kur dar klasikinis gaidžių giedojimas švintant. Aplink laukai. Žiūri į pievas, nes laiko jomis džiaugtis liko nedaug. Čia pat jau įrengti daugiabučių pamatai, kitoje pusėje kabo naujo stadiono projektas.
Kiek istoriniai reliktai imponuoja paskiram žmogui - neišmatuosime. Tačiau jei kalbėsime apskritai, miestų istoriškumas yra neišbraukiama gyventojų tapatybės dalis. Didmiestis, šiuo atveju, dėkinga vieta savo sluoksniais - čia aiškiai matome sena susiduriant su nauja. Šalia senųjų likučių dygstančios naujovės tikrai ne visada dera tarpusavyje, bet vakarykštė diena - vykusiai arba ne - susijungia su šiandieniu urbanistikos kvėpavimu. Keista, kad Lietuvoje miestai tankinami taip, lyg lietuvių populiacija pernakt pasidaugintų kvadratu. Dėl to turime tai, ką turime, - seni, aptriušę rajonai staiga tampa geidžiamiausiomis vietomis gyventi.
Pažintis su Jaunimo teatro pristatyta režisieriaus Nauberto Jasinsko įvietinto teatro patirtimi „Kaip visur, kaip visi“ - taiklus pavyzdys, kai galima tiesiogiai pajausti dabarties laipsniškai išstumiamą praeitį. Svarbiausia čia režisieriaus ir vizualiojo meno kūrėjo Augusto Serapino parinkta vieta - lokacija, diktuojanti viską.
Žiūrovai sutinkami prie Užupio gimnazijos. Įteikiamos ausinės, per kurias jau netrukus išgirsime Dovilės Zavedskaitės dramaturgiją įgarsinančius aktorius - kalbės Viktorija Kuodytė, Aušra Pukelytė, Janina Matekonytė, Aleksas Kazanavičius ir Alvydė Pikturnaitė (tik prieš tai vyriškas balsas praneša apie būsimą teatrinį patyrimą, kiek pretenzingai įvardytą „psichoimersiniu“).
Susirinkusieji neskubriu žingsniu vedlės Dalios Morozovaitės palydimi į kiemą, teatralų paverstą scena (LRT „Panoramos“ reportažo žiniomis, vedlio pareigas per kitus rodymus užėmė ir pats režisierius). Tik šįkart „scena“ - nei reali pakyla, nei apipavidalinimas, o visokio autentiško šlamšto, sodinamųjų lysvių likučių, medžių ir žolės chaotiškas sklypas; tikėtina, kad aktoriams nebuvo taip lengva susidraugauti su svetimu kiemu.
Parinktas kiemas - išties nepaprasta vieta, nulėmusi įvietintos teatro patirties sėkmę ar, tiksliau sakant, įmanomybę patirti vadinamą gentrifikaciją. Nes jeigu nesi jos paliestas tiesiogiai, kaip kitaip gali tai išjausti? Visapusiškai, žinoma, niekaip, bet dėl „Kaip visur, kaip visi“ galime pamėginti suprasti šio reiškinio mastą ir padarinius.
Vilniaus Užupis - buvęs priemiestis, istoriniuose šaltiniuose minimas maždaug nuo XV amžiaus. Šimtmečius skaičiuojanti gyvenvietė per amžius, žinoma, keitėsi, bet nenuginčijamai išliko istorinė. Sovietmečiu rajonas buvo niūri vieta, palikta bohemos menininkams ir alkoholio vargdieniams. Vis dėlto dabar Užupyje, kaip ir miestuose apskritai, viskas tvarkoma, prižiūrima. Tai, kad nebijodami galime tyrinėti įvairius miesto kampus, - teigiama milijoninių investicijų pusė.
Filaretų gatvės kiemas atvaizduoja žodžiais sunkiai išreiškiamą seno ir naujo susidūrimą. Ir tai geriausiai galima matyti kiemo viduje: senas namas aukštais pamatais - kaip šydas nuo gatvės, o iš kitos pusės kiemo uždarumą saugo įkalnė. Atrodytų, kad vidinis žemės gabalėlis - uždara erdvė, dauba, kurioje galėtum pasislėpti. Bet ne. Šalia iškilę sovietiniai daugiabučiai atima vidinio sodo privatumą, žmonės, gyvenantys aukštėliau, gali ganyti žvilgsnius per buto langus. Kuodytės tariami žodžiai „atrodo, kad tave kažkas stebi“ ir viršum Filaretų g. 23-iojo namo kiemo stūksantys daugiabučiai sustiprina nejaukumo pojūtį - niekur nepasislėpsi. Kaip atsvara - Kazanavičiaus įkūnijamas gyventojas, tas keistas, bet širdžiai mielas kaimynas, kuris ramiai užsiima savais reikalais, per daug nekreipdamas dėmesio į besikeičiančią aplinką.
Patyrimo kulminacija užklupo pabaigoje. Vedlė be žodžių kviečia sekti paskui ją įkalnėn, o aktoriai, tam kartui tapę kiemo gyventojais, lieka užnugaryje stebėti išeinančiųjų. Porą minučių trukęs kopimas, laikantis už savadarbių turėklų, atidengė tokį pat iškalbingą vaizdą kaip ir Vilniaus panorama nuo Trijų Kryžių kalno - tik mažiau lipimo ir atsivėrę vaizdai pasakoja lokalesnę istoriją. Apie modernios statybos bedugnę, užstojančią visa, kas nenugludinta, nerenovuota. Itin daug davė tai, kad užlipę ant kalno nebuvome sutikti kokiais nors didaktiniais žodžiais, o tiesiog palikti tyloje su savimi ir visa pasakančiu vaizdu prieš akis.
Filaretų kiemo patirtis nejučia privertė dar porą valandų sukti ratus po Užupį. „Kaip visur, kaip visi“, subūręs žmones, įprasmino esamąjį laiką sename kieme, kurio, kad ir kaip liūdna, anksčiau ar vėliau neliks. Kai sunyksta žmonės, pasakojimus pratęsia likę kiemai, namai - kad ir sukrypę, apaugę žole. O kas tęs pasakojimus, kai nebeliks net jų?
