Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, viešojoje erdvėje pristatomas kaip provokuojantis, dalies žiūrovų sutiktas kaip bjauriai tiesmukas, mano supratimu, odą pjauna vis dėlto labai švelniai, lyg žaistų su pliušiniais žvėreliais. Žiūrint spektaklį ne kartą kyla mintis, kiek daug vaikiškai primityvių žaidimų teatre suveikia kaip smogiamoji jėga. Štai mums prieš akis meluoja, kad visiems iš eilės pjauna galvas. Bet meluoja taip estetiškai ir rišliai, kad šiurpsta oda. Ir kaip tik tai, kad mes grožimės žudymo choreografija, kad laukiam nesulaukiam, kol scenos gilumoje tarsi dovaną po eglute paguldys kitą negyvėlį, yra tas vakarietiškos prabangos mąstyti apie realybę efektas, kurį kritikuoja Frljićius. Vis dėlto man į akis pirmiausia čia krinta ne vienpusė europocentristinio mąstymo kritika, bet animaciniams filmams būdingo scenų primityvumo poveikis: viskas aišku kaip dukart du, o vis tiek išeina penki.
Frljićiaus teatras - labai koncentruotas, greito tempo, gerai sukaltas prasmės ir ženklų lipdinys. Čia manipuliuojama beveik kūdikiškai paprastais vaizdiniais, kuriems sukrečiančio krūvio suteikia arba dramaturgija (dramaturgas Marinas Blaževićius), arba kardinalūs kontrastai. Po linksmos dėkingumo dainelės čia eina fuck'ų jūra, „Tylios nakties“ melodijos švelnumą papildo nuogų kūnų laižymas ir dirginančios glamonės, linksmai rankutėse plevėsuojančias vėliavas keičia vėliava-tamponas, dailiai, kruopščiai ir preciziškai ištraukiamas sudrėkęs iš vaginos. Juodais maišais uždengtomis galvomis vienodai aprengtos struktūrinio smurto aukos šoka stepą ir kitus grakštumus, o prieš kiekvieną galvos pjovimo aktą dailiai trinkteli būgnelis. Ne veltui pradžioje paminėjau pliušinius žvėrelius - padėkime pliušinį meškiuką į tinkamą kontekstą (pvz., tuščią vaiko kambarį) ir jis virs kriminaline kronika. Kontekstais ir kontrastais žongliruoja ir Frljićius - būtent atsidūrę vieni šalia kitų, įvairūs ženklai ir gestai čia įgauna naujas formas: linksmi veidai persikreipia, glostymas virsta smūgiu.
Tai nėra subtilus menas - viskas čia drebiama ir teškiama į akis, be užuolankų kaltinant mus, europiečius, teatro mat mėgėjus, begėdiškai neturinčius normalių problemų ir plevėsiškai susirinkusius į „Sirenas“. Kalti mes dėl visko: dėl to, kad esame europiečiai, kad vartojame meną, kad verkiame dėl teroro išpuolių Paryžiuje, kad mūsų vaikai linksmai valgo Happy meal'us, kai kitų vaikai kituose kraštuose iš viso nėra valgę. Taip, manipuliuojama čia tiesiai ir be užuolankų, o tai erzina taip, kad negali nežiūrėti. „Kol Europoje nežus bent keturi milijonai žmonių, tol taikos nebus“, - teigia spektaklio herojai, tyrinėdami smurto prieš europiečius ir smurto prieš sirus&Co skirtumus. Nors idėja, kad negalime džiaugtis gyvenimu, kol kitame žemyne, kitoj šaly ar kitame bute yra kažkas, kas kenčia, mane siutina, šis visokeriopas vidinis šėlsmas ir yra Frljićiaus siekiamybė. Tikslas - užkurti kūnus, užkurti protus, o suteikus progą auditorijos klausimams atsikratyti atsakomybės dėl užsikūrusių organizmų ir į juos teatsakyti: „I'm an actor. I just do stuff. I just say things“ („Esu aktorius. Tiesiog atlieku dalykus. Tariu žodžius“).
Tai, kas atrodo kaip kaltės generavimo mašina, tėra mūsų dirglumą tyrinėjantis žongliravimas įvaizdžiais, žodžiais, vaizdais, nesibaiminant užgauti politinę savivertę ar pasirodyti banaliam. Vis dėlto svarbiausias tikslas čia lieka meninis - sukurti teatro kūrinį kaip suktis nesiliaujantį kaleidoskopą, suvertą vos ne iš pramogai skirtų shot'ų, kuriuose nėra kada įkvėpti. Ilgainiui pagauni save nebežinantį, ar tai, kas vyksta, yra skirta tau linksminti, ar tau kankinti. Net nesinori nagrinėti pačių tiesmukiausių spektaklio replikų - benzino kanistrų, iš jų vėliau suformuojamo kryžiaus, visur kyšančių vėliavų ir arabiškų rašmenų ant kūnų: į mane „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ ateina ne per ženklus, o per ypatingo atsainumo ir uolaus žiaurumo susidūrimą kiekviename iš personažų. Jų kūnų ramybė ir akivaizdžiai demonstruojama vidinė darna tampa atsvara dramaturgijos neramumams.
Atskirą pastraipą noriu skirti Frljićiaus požiūriui į kūną. Jo spektakliams būdinga erotinio paprastumo estetika. Jeigu regime nuogą kūną, jis nėra magiškas, įtemptas ir seksualus (kaip būdinga lietuviams): Frljićiaus scenoje kūnai ir liežuviai burnose visuomet yra tokie paprasti, kaip mieliniai blynai sekmadienio lėkštėse. Šioje režisūroje erotika praranda skulptūriškumą, kūnai susigrąžina kasdieniškumą ir niekuo neapsimeta. Tiesiog liečiasi, trinasi, glostosi ir normalizuoja savo pačių teisę būti scenoje. Jie reprezentuoja ne drąsą būti nuogam, bet elementarų žmogiškumą. Visuomet žvalgausi, kiek lietuvių režisierių lankosi festivaliuose ir mato tokius darbus gyvai: labai kuklus lietuviškos režisūros požiūris į kūnų laisvę būti scenoje vis dar nuteikia liūdnai.
Ilgiau pagalvojus, „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ suveikia kaip kažkur paties režisieriaus minėtas lubrikantas: trintį tarp skirtingų smurto formų jis tyrinėja be didesnio diskomforto, tarsi saugodamas trapią europiečių dvasios terpę nuo aštresnio skausmo. Juokai apie sirų moterį, kuriai išmesti šiukšlę trunka devynis mėnesius, maišomi su grupės „Coldplay“ daina „Adventure of a Lifetime“, ir būtent tokie maksimaliai aitrūs kontrastai sukuria trumpalaikių injekcijų efektą: nuo nieko čia neskauda ir nuo nieko čia nelinksma pernelyg ilgai. Tačiau iš spektaklio išeini jausdamas, kur tiksliai teka tavo kraujas ir kurioje geografinėje platumoje šiuo metu esi. Įdomiausia, kad po visko kaltas nebesijauti, - lieka tik jausmas, kad buvai papurtytas ir saugiai kaip kūdikis padėtas į vietą.
