Kad „Sirenose“ viešėjusį spektaklį „Flesh“ sukūrė kompozitorius ir scenografas, iš karto aišku: to, kas vyksta scenoje, spektakliu vadinti nesinori (vis tiek vadinsiu). Francko Vigroux kūrinys - tai audiovizualinis paveikslas, kuriame atkuriama akimirka po avarijos. Vienas momentas scenoje išplečiamas iki visos valandos. Tačiau sulėtėjęs laikas čia kuriamas ne istoriniu (kaip ir kas įvyko), o pojūčių būdu: kai tik matai, girdi, galbūt užuodi, kas vyksta, bet nesuvoki ir net nepatiri kūnu - daugybė žmonių pasakoja pirmąsias akimirkas po autoįvykio nejaučiantys skausmo. Tokia sapniška jausena spektaklyje „Flesh“ kuriama atsisakant prisiminimo siaubo ir iškeliant vaizdines asociacijas, kurias išsaugo atmintis. Žiūrovui šią jauseną čia mėginama ne papasakoti ar parodyti, o sukelti.
Prancūzų „Compagnie d'Autres Cordes“ darbui „Flesh“ apibūdinti taikliausia būtų pasitelkti Hanso-Thieso Lehmanno terminą „scenografijos teatras“, kuriame meniniam poveikiui kurti naudojami įvairūs objektai. Net žmogaus kūnas čia yra ne žmogaus ir ne kūnas, o įvairios kūno dalių, kostiumo tekstūrų ir formų konfigūracijos, visai nenorinčios patvirtinti fakto, kad prieš mus šoka dvi moterys (Azusa Takeuchi ir Emilie-Julie Facon), šią akimirką sulėtintai patiriančios avariją. Ne: jų buvimas scenoje, jų šokis neišreiškia jokio jausmo ir jokios istorijos, o žiūrovo akims yra tik vienas iš šio vizualaus pasaulio elementų, klaidžiojančių tarp variklių. Toks teatras kuria ne vaizdus, kuriuos mes interpretuojame, o būseną, į kurią esame įtraukiami. T. y. žiūrovas idealiu atveju čia pameta mintį ir nebesuvokia vaizdinių kaip meniškai išreikštų idėjų, bet pereina į šito meno sukurtą tikrovę visu kūnu.
Be galo įdomus paradoksas - nors tokiame teatre aktorių kūnai naudojami tik kaip formos ir gestai, taigi, sakytum, deaktyvuojami, žiūrovų kūnai atvirkščiai - aktyvuojami visa jėga, atmetant teatro patyrimą per mintį. Francko Vigroux kūrinyje kūno pojūčius galingai veikia ne tik aukštos kokybės garsas, keliose plokštumose transliuojamas stambaus plano vaizdas, bet ir vibracijos, per grindis ateinančios į kūnus. Kai iš variklių pradeda bėgti tamsus skystis, beveik gali pajusti jo skonį ir kvapą. Būtent todėl, kad čia dalyvaujama kūniškai, o ne viską vertinančiu protu, laikas žiūrovui tampa nebesvarbus. Jeigu mąstytum apie tai, ką matai, tikrai užsimanytum, pavyzdžiui, kad šokėjos šoktų greičiau. Bet panašu, kad kūrėjams pavyko ne tik susilėtinti laiką sau, bet ir panaikinti laiko pojūtį žiūrovui: pasibaigus spektakliui, atsibundi kaip po trumpo sapno, ir nusiminęs, kad jau baigėsi, nunarinta galva palieki salę.
Nepaprastai lėtomis mizanscenomis hipnotizuojantys kūrėjai, reikia pripažinti, atvirai manipuliuoja žiūrovų pojūčiais: į avarinę būseną įvelka dirgindami ryškaus emocinio krūvio muzika, akindami blyksinčia stroboskopo šviesa, paleisdami dūmų mašinas ir žaisdami baltos / juodos / raudonos koloritu. Pabaigoje kūnus apvelka deformuojančiais žvėries kailį primenančiais apsiaustais ir vietoj veidų užleidžia tamsius plaukus. Regis, pasitelkiama visa tipiška priemonių įvairovė kūno afektui sukelti, - ir šiaip jau gera, estetiška įvairovė. Bet kaip tik jokių jausmų nekeliantis iki minimumo sulėtintas šokis bei vizualizacijų emocinis sterilumas (vos keletas atpažįstamų vandenyno ir miesto vaizdų, visa kita - sintetiniai kažko bėgančio, kažko tyškančio vizualai) sugriauna spektaklio kaip manipuliacijos jausmą ir leidžia mėgautis aukštos prabos lėtai judančiu ir ką nors pasakyti atsisakančiu paveikslu. Jis tik yra šalia mūsų ir apie mus galvoja.
Svarbią vertę čia įgyja ne tiek atskiros scenos, kiek jų seka: kai po sąmonę plėšiančių muzikos / vaizdo krūvių staiga lieki tuštumoje su kybančiais ir vos vos švytuojančiais varikliais, ir akustiniame niekame pasigirsta mažutis iš jų tekančio skysčio garsas, kūną apima apokaliptinė tyla ir šaltis. Kaip tik tą akimirką pamatau, kokie nuogi šitie varikliai, kokie, sakytumei, erotiški, liūdni ir žmogiški. Gyvi kūnai ir negyvi daiktai man lyg apsimaino gyvybėmis, ir nebeaišku, ar tik kuris nors iš jų staiga nepajunta kokio jausmo.
Spektaklio pabaigoje sukyla nervas. Jau minėjau, kad visą darbą sąmonė priima kaip paveikslą. Dabar pamėginkite įsivaizduoti save pačius, stovinčius galerijoje, žvelgiančius į paveikslą. Ir štai staiga moterys iš paveikslo, - su baltais kailiniais apsiaustais, - atsistoja, išlipa iš rėmo ir ima artėti į jus. Labiau baisu ar juokinga? Tokį patį jausmą sukuria ir paskutinė „Flesh“ mizanscena, kurioje šokėjos netikėtai išeina iš savo sapno ir ima lėtai kopti laiptais tarp žiūrovų eilių. Lipa, lipa, kol veik užlipa ant sėdinčiųjų paskutinėje eilėje. Čia spektaklis ir baigiasi. O tokia jo pabaiga neleidžia išeiti iš proceso. Iš spektaklio išeini, iš savo būklės - ne, nes ji ne baigėsi, o buvo pertraukta figūrų, iškritusių iš paveikslo. Figūrų, su kuriomis dabar neaišku, ką daryti.
