„Nemanau, kad teatras turėtų atspindėti vieną balsą - vieną tiesą. Teatre turi būti išgirsti skirtingi balsai ir požiūriai“, - bene prieš dešimtmetį sakė kroatų režisierius Oliveris Frljićius, pristatydamas savo spektaklį „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“, kurį turėjome progos išvysti ir Lietuvoje. Vadintas ir kroatų scenos teroristu, ir Balkanų enfant terrible, anuomet Frljićius mums atvežė ekstravagantišką politinio teatro pamoką. Laisvas, pašėlęs ir provokuojantis pasirodymas, iš tiesų suteikęs tribūną patiems įvairiausiems balsams, kėlė aštrius klausimus ir skatino kritinį mąstymą. (Beje, spektaklis iki šiol vaidinamas Slovėnijos jaunimo teatre.) Radikaliais balsais rėkia ir šiemet „Sirenų“ pristatytas tame pačiame teatre sukurtas spektaklis apie Vakarų ir Rytų priešpriešą „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Režisierius pasitelkia panašias „publikos išplūdimo“ taktikas ir įvairiausio plauko provokacijas, tačiau jų tikslas nebėra toks aiškus. Vardan ko rodoma, kaip hidžabu galvą prisidengusi moteris iš vaginos išsitraukia Lietuvos vėliavą? Arba kaip ją išprievartauja geltonais-žaliais-raudonais apatiniais mūvintis „Kristus“? Arba kaip sirų pabėgėlis „integruojamas“ į Vakarų visuomenę suknežinant jo veidą į kiaulės galvą ir maskatuojant jam prieš veidą „normaliu“, t. y. neapipjaustytu, galu? Kad stotumėme akistaton su savo homofobiškumu? Kad susimąstytume, kaip jaučiasi pabėgėliai stovyklose? Kad susigėstume atėję į teatrą, užuot savanoriavę „Carite“?
Menininko valia laisvai rinktis išraiškos priemones. Frljićius renkasi šokiravimo kelią, tarsi bandydamas publikos ribas - į ką jau atsisakysime žiūrėti ir ko atsisakysime klausytis? Tačiau kad ši intervencija arba bent pozicijos išreiškimo aktas galėtų įvykti, ko gero, reikėtų nekonvencionalios erdvės. Dabar patogiose Nacionalinio dramos teatro Naujosios salės kėdėse „įkalintai“ publikai tepaliekama teisė sudalyvauti klausimų ir atsakymų šou, kurio atsakymai paruošti iš anksto. Vienai žiūrovei paklausus, „kodėl jūs visa tai rodote“, aktorius pabrėžtinai abejingu veidu atsako: „Nes festivalis mums sumokėjo krūvą pinigų“. O atsakymas į kitą panašų klausimą nuskambėjo maždaug taip: „Mes - tik aktoriai, darome tai, ką liepia režisierius, neprisiimame jokios atsakomybės“.
Toks tyčia erzinantis, tyčia akiplėšiškas, tyčia infantilus yra visas šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis Slovėnijos jaunimo teatro spektaklis, prisodrintas juokdario kauke pridengtų smurto, prievartos ir neapykantos reprezentacijų. Regis, kad jo kūrėjai nebetiki nei gilesnės Rytų-Vakarų konflikto analizės, nei dialogo galimybe. Todėl specialiai (?) suprimityvindami šį sudėtingą ir sunkiai išsprendžiamą klausimą, jie teškia publikai į veidą hiperbolizuotas stereotipines nuostatas ir suvokimo klišes. Festivalio buklete teigiama, kad spektaklį įkvėpė vokiečių kilmės dramaturgo, dailininko ir kino kūrėjo Peterio Weisso daugiasluoksnis romanas „Pasipriešinimo estetika“ (1975-1981). Neapykanta nacių režimui persmelktos knygos šerdyje - polemika apie meno sąsajas su politinės rezistencijos judėjimais. Weissas tikėjo, kad jokiu būdu negalima atsisakyti pasipriešinimo idėjos ir kad menas gali turėti realios įtakos visuomenei ir politinei santvarkai.
Tačiau spektaklyje „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ jokios polemikos nėra - čia tiesiog be atodairos užsipuolami Vakarai, nesistengiant nieko suprasti ar kelti klausimus. Todėl spektaklis neleidžia išgirsti skirtingų balsų (kaip, pavyzdžiui, daro Ivanas Vyrypajevas pjesėje „Irano konferencija“), nes juos visus užgožia vienas: „Turėtų būti gėda būti europiečiu“. Gėdinamas Alvis Hermanis, nutraukęs kontraktą su Vokietijos teatru dėl ideologinių priežasčių, gėdinami mes, „Sirenų“ žiūrovai, kuriems labiau rūpi teatras nei pabėgėliai. Galbūt šioje pozicijoje galima įžvelgti ir autoironijos: juk Liublianos aktoriai su savo spektakliu keliauja po festivalius, o ne užsiima politiniu aktyvizmu ar dirba su bendruomenėmis.
„Mes tik aktoriai...“ Kvailio kaukė visais laikais suteikdavo privilegiją sakyti tiesą. Tačiau kas gali pasakyti, kieno pusėje šiandien yra tiesa?
