Paskutinėmis vasaros dienomis Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pakvietė į išskirtinį įvykį - „šokio spektaklio (ne)paaugliams“ premjerą „Savoj krūvoj“. Įvykio išskirtinumą lemia daugelis veiksnių - pasirinkta erdvė, atlikėjai, scenos ir vizualaus meno junginys ir, žinoma, publikos taikinys.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad „Savoj krūvoj“ - „Low Air“ šokio mokyklos projektas, kuriame dalyvauja 12 mokyklos šokėjų. Jie čia yra ne tik atlikėjai, bet ir kūrinio bendraautoriai. „Savoj krūvoj“ nė iš tolo neprimena būrelio ar studijos pasirodymo, kuriame jos auklėtiniai pristatytų savo pasiekimus. „Savoj krūvoj“ - tai jautrus, asmeniškas ir originalus kūrinys, kviečiantis įžengti į daug kam mažai pažįstamą paauglių pasaulį. Šį pasaulį rūpestingai, švelniai, bet kartu ir profesiškai reikliai padėjo atverti skirtingų sričių profesionalai: idėjos autorė ir choreografė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, scenografai Renata Valčik ir Emilis Šeputis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Kiekvieno iš šių menininkų indėlis tarnauja bendrai idėjai - kaip atskleisti ir išryškinti jaunų atlikėjų individualumą ir jų norimą perduoti žinią.
Spektaklyje „Savoj krūvoj“ darniai sugyvena meninė ir edukacinė plotmės, ir nė viena iš jų nėra svarbesnė už kitą. Spektaklio kūrimo procesas buvo ilgas: apie tai pasakojo patys dalyviai, po pasirodymo įdomiai kalbinti menininko Deniso Kolomyckio, o proceso dokumentaciją galima rasti kūrinio interneto puslapyje. Beje, užfiksuoti kūrybinių ieškojimų etapai, vykdytos užduotys ir eksperimentai liudija spektaklio komandą ėjus meninio tyrimo keliu. Atrodo, kad svarbiausias tikslas buvęs ne tiek rasti tinkamiausią būdą kalbėti apie paauglių rūpesčius, kiek užmegzti dinamiškus ir žaismingus ryšius su publika.
Jau pati pasirinkta vieta - galerija „Atletika“, įsikūrusi kultūros komplekse SODAS2123, yra kaip vilionė ir provokacija. Spektaklio veiksmas dažnai vyksta simultaniškai keliose galerijos erdvėse, ir publika gali rinktis, ką ir kaip ilgai žiūrėti, kiek ir ar apskritai dalyvauti. Šis dalyvavimo teatro ypatumas puikiai atliepia spektaklio idėją, kad tik nuo mūsų pačių smalsumo, noro ir pastangų priklauso, koks bus mūsų ryšys su beveik, bet dar ne visiškai suaugusiais žmonėmis. Net jei jie rengiasi ir elgiasi, kaip mums atrodo, nederamai ar nepadoriai. Spektaklio režisūroje ir choreografijoje gausu momentų, kai šokėjai, retsykiais ekstremaliai priartėjantys prie žiūrovų, ieško kontakto su žiūrovais: kartais jų laikysena įžūliai provokuojanti, kartais - neslepianti sumišimo, o kartais - atvirai prašanti palaikymo. Akivaizdu, kad santykiai su KITAIS yra viena svarbiausių paauglių pasaulio temų, sumaniai atskleista per atlikėjų ir publikos santykių dramaturgiją. Labai įdomu būtų stebėti, kaip spektaklį priima šokėjų bendraamžiai, nes premjeros dieną publiką daugiausia sudarė suaugusieji (beje, ne vienas per diskusiją prisipažino nuoširdžiai apstulbęs ir sukrėstas atverčių intymumo). Nors dažniausiai ginu požiūrį, kad scenos kūrinys jaunajai auditorijai turėtų būti skirtas konkrečiai amžiaus grupei, šis atvejis kitoks: „Savoj krūvoj“ siūlo skirtingas patirtis paaugliams ir tiems, kurie su jais turi artimą ryšį arba jo neturi. Tad pavadinimo paantraštė - „šokio spektaklis (ne)paaugliams“ - itin tiksli.
Ne mažiau tikslus ir spektaklio pavadinimas. „Savoj krūvoj“ kalba apie tapatybę, savęs patyrimą pasaulyje ir priėmimą - pačiam savęs ir vieniems kitų. Ir šokis, ne tik kaip meninė, bet ir kaip egzistencinė išraiška, čia labai tinka. Šokis spektaklyje gelbsti tada, kai žodžiai priartėja prie savo išraiškingumo ribos, arba priešingai - jis sukuria erdvę žodžiams atsirasti. Nes prabilti išties nelengva. Jautrios ir asmeniškos spektaklio dalyvių išpažintys ir atvertys apie įvairias kasdieniškas ir traumines patirtis skamba iš įrašo ir kabo atspausdintos ant lapų, jos įkūnytos instaliacijose ir scenografijoje, o atlikėjai jas išreiškia judesiu, šūksniais, nedideliais tekstų intarpais ir, žinoma, įvairiomis choreografinėmis scenomis. Šokėjų energija, atsidavimas ir tarpusavio palaikymas sukuria intensyvų energijos lauką, kuris čia yra svarbesnis už tikslų choreografijos „išpildymą“.
Nors spektaklis „Savoj krūvoj“ trunka apie valandą, galima pajusti, kad ši valanda - tai laboratorinių atradimų kvintesencija. Kiekviena detalė, kiekvienas gestas, kostiumas, muzikos takelis yra kruopščiai atrinktas ir reikšmingas. Kaip įprasta šokio teatre, daug ką „Savoj krūvoj“ reikia tiesiog patirti, nebandant to įvardyti, tačiau čia nemaža ir ženklų, semantinių nuorodų, apie kurias įdomu galvoti, net ir pasibaigus spektakliui. Tad drąsiai tvirtinčiau, kad šis šokio spektaklis yra dosni, įvairialypė, o kai kam galbūt net transformuojanti patirtis, aukštai užkėlusi scenos meno jaunajai auditorijai kartelę.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
