Oskaro Koršunovo „Otelas“ publikai žadėtas dar 2020-ųjų vasarą. Tuomet dėl pandemijos spektaklis negalėjo įvykti nei jį koprodiusavusiame Klaipėdos dramos teatro organizuojamame festivalyje „TheAtrium“, nei pagrindinėje Avinjono festivalio programoje.
2021-ųjų pavasarį pasklido kalbos apie premjeros pristatymą balandžio ar gegužės mėnesį, tačiau spektaklis vėl neįvyko. Galiausiai oficialiai paskelbta, kad liepos viduryje „Otelas“ išvys Lietuvos teatrų scenas, tačiau ir šis planas neįgyvendintas iki galo: liepos 10 dieną Klaipėdoje planuotas spektaklis atšauktas ir pirmą kartą publikai pristatytas tik liepos 19-20 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre.
Spektaklio kelionė į sceną, koją nuolat kišant karantinui ir kitiems Lietuvos ar Prancūzijos valdžių sprendimams, spaudoje aprašyta gana dramatiškai. Turint omenyje, kiek veiksnių trukdė viešai parodyti spektaklį, gali susidaryti įspūdis, kad kūrinys buvo seniai paruoštas ir telaukė leidimo atverti sales didesniam žiūrovų skaičiui. Visgi įspūdis klaidingas - premjera pasirodė nepasiruošusi susitikimui su žiūrovais.
„Otelui“ paklotas puikus pamatas, garantuojantis patikrintą aukštos kokybės darbą, - tai klasikinis O. Koršunovo pastatymas pagal Williamo Shakespeare'o pjesę, kuriuo grįžtama prie „Vasarvidžio nakties sapno“ ar „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ estetikos. Materialiu interpretacijos raktu pasirinkta tuščia siūlų ritė - anksčiau minėtuose spektakliuose tam naudoti atitinkamai lentos ir miltai.
Svarbų vaidmenį - kaip ir ankstesniais atvejais - atlieka Vestos Grabštaitės choreografija, atsiremianti į gaivališką jaunų atlikėjų pasiryžimą atiduoti scenoje visas jėgas, net kai jų nebelieka. Daug riksmo, daug seksualumo - Shakespeare'o aprašyti pietiečiai žinojo, kaip linksmintis. Neapsieita ir be komiškų intarpų, su pjese turinčių nedaug bendra, tačiau įpintų laiku ir vietoje, todėl nepaprastai skoningai išlaikančių svyravimą tarp tradicinių žanrų. Tiesa, pastaruoju atveju „Otelas“ tapo išimtimi ne savo naudai, bet apie tai vėliau.
Antrosios premjeros dieną jokių abejonių dėl pasiruošimo nekėlė O. Koršunovo ir Julijos Skuratovos scenografija, Roberto Wilsono spalvų tonus ir gamas sufleruojanti Eugenijaus Sabaliausko šviesų dailė ir Džiugo Gvozdzinsko, vaidinusio Kasijaus personažą, gyvai atliekamos elektrinės gitaros improvizacijos. Dauguma kitų nevaidybinių ir nerežisūrinių technikų elementų sėkmingai integruoti į visumą. Svarbiausią raktą interpretacijai teikia magiją kuriančių šviesų fone aktorių rankomis ar kojomis ridenamos tuščios įvairiausių dydžių ritės, tapusios transporto priemonėmis, asmeninių erdvių ribomis, bokštais, žudymo įrankiais.
Įdomiausia pastebėti, ką jos liudija apie personažų asmenybes ir statusus. Didžiausia ritė scenoje priklauso Otelui (vaidmenį atlieka Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė) - personažui, turinčiam gausiausią karo patirtį ir išgyvenusiam daugiausia skausmo, iki šiol visur nešiojamo su savimi. Jo svoris ir masyvas įpratino ir suteikė jėgų judėti ramiai, tiesiai, užtikrintai - bent jau iki pirmosios abejonės meilėje, nes susidurti su ja Otelo širdis nepratusi, priešingai nei su patyčiomis.
Šalia jo tarsi visiška priešingybė atsiranda Dezdemona (Digna Kulionytė) - ant mažytės ritės nedideliais žingsneliais po sceną judantis džiaugsmas, dar nevelkantis paskui save nei sunkių gyvenimo patirčių, nei nepasitikėjimo žmonėmis keliamo skausmo. Tik vietos ant jos ritės pakanka jai vienai, todėl tekėdama už Otelo ji persikelia į jo pasaulį - ten, kur dviese būti „patogiau“, ten, kur ir priklauso būti pjesės ir spektaklio moteriai, - vyro valdžioje, jo teritorijoje. Įdomu, kad, priešingai nei dauguma vyrų personažų, Dezdemona puikiai išsilaiko ant Otelo ritės. Galbūt todėl, kad jis ją vienintelę priima atvira širdimi, o galbūt tai liudija merginos brandą ir gebėjimą empatiškai žvelgti į mylimojo sielą.
Svarbus režisieriaus sprendimas Otelo vaidmenį atiduoti aktorei Oneidai Kunsungai-Vildžiūnienei - priešingos lyties personažo pasirinkimas gerai žinomam herojui įkūnyti yra reikšmingas žingsnis, ypač seksistinėje ir griežtai binarinę lyčių sampratą išpažįstančioje visuomenėje. Pranešimuose spaudai tvirtinta, kad taip spektaklyje atsiranda netradicinės šeimos užuominų, tačiau spektaklyje ši tema lieka vizualiniame lygmenyje - prieš akis matome merginų porą, tačiau scenos veiksmas suponuoja Otelo-vyro paveikslą.
Kol kas spektaklyje svarbesnis nei lyties atrodo odos spalvos klausimas - mano akimis, tamsiaodžio žmogaus pasirinkimas Otelo vaidmeniui yra logiškiausia, ką O. Koršunovas galėjo padaryti, siekdamas išskirti rasizmo temą kaip vieną esminių. Europos teatre išdažyti aktorių tamsiai šiandien būtų absoliučiai nepriimtina. Baltaodžio pasirinkimas ir tikėjimas, kad publikai pakaks rasę papasakoti tekstu, neturėtų poveikio - žiūrovų dėmesys telktųsi į kitus personažo ypatumus ir problemas.
Tačiau kodėl Otelą vaidina moteris, kol kas neaišku. Lytį nurodantys įvardžiai pjesėje nepakeisti, tad reikėtų suprasti, jog į Otelą spektaklio pasaulyje žiūrima kaip į vyrą. Tik ar O. Kunsunga-Vildžiūnienė specialiai vaidina vyrą? O galbūt moterį, kuri vyrų dominuojamoje srityje pasiekė pakankamai, kad stovėtų vienose gretose su jais, tačiau toksiško vyriškumo primokyti aplinkiniai atmeta situaciją ir priima Otelą-moterį kaip „pakilusią iki vyro lygmens“? Kol kas atrodo, kad patys kūrėjai sau neatsakė į klausimą apie lytį. O jei atsakė, išvados dar nespėjo įkūnyti.
Įdomu, kad tą patį galima pasakyti apie daugybę spektaklyje išgirstų pastarojo meto aktualijas atitinkančių temų: rasizmą, homofobiją, nacionalizmą, karo beprasmybę, feminizmą, seksizmą. Sakau „išgirstų“, nes dauguma jų nuskamba tekste, tačiau kol kas nėra tapę integralia spektaklio dalimi - temos iššauna žodžiais (Shakespeare'o, režisieriaus ar aktorių sugalvotais) ir tuoj pat nutyla, nepalikdamos pagrindo su jomis gyventi tęsiantis spektakliui. Aktyviai sekantiems O. Koršunovo įrašus socialiniuose tinkluose būsimi žodžiai gali nuskambėti neįtikinamai, tačiau panašu, kad šiandieninės aktualijos niekaip neranda vietos režisieriaus spektakliuose - jos pakimba virš formos, tarsi būtų sąmoningai pritemptos, o ne susiklosčiusios nuoširdžiai jomis susidomėjus, susirūpinus ir supratus.
O. Koršunovas nepaprastai stipriai analizuoja žmogaus gelmes, ypač jo tamsiąsias puses ir begalinį šviesos troškimą. Tai reiškia, kad jis užčiuopia žmonijos esmę ir, remdamasis kiekvienam suprantama ar bent juntama žmogaus prigimtimi, pagrindžia keisčiausias ir, regis, tolimiausias literatūrines tragedijas. Visai kitaip jam sekasi su populiariomis problemomis: šiandien žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose plačiausiai eskaluojamos temos „Otele“ (beje, panašių minčių kilo žiūrint „Tartiufą“, kuriame režisierius teigė norėjęs atskleisti tuometinės valdžios absurdą) nuskamba lygiai kaip dauguma viešumoje matomos medžiagos - plakatiškai, paviršutiniškai, veikiau madingai nei rūpestingai.
Pavyzdžiui, rasizmas ryškiau atsiskleidžia tik į Otelą nukreiptoje Brabancijaus (Džiugas Grinys) neapykantos kalboje. Seksizmas, žinoma, lydi visą Shakespeare'o siužetą, tačiau režisūriškai jis sureikšminamas vos vienąkart - Emilijos (Sofija Gedgaudaitė) monologe, kviečiant visas salėje esančias moteris dėl savo lyties atstovių neištikimybės suversti kaltę vyrams. Gali būti, kad taip siekta ironizuoti neadekvatų feminizmą, tačiau suvokiant, kaip paviršutiniškai pažvelgta į šią doktriną, sunku pamatyti ką nors kita nei paprasčiausią seksizmą vyrų atžvilgiu.
Įdomu, kad nors vizualiai Otelo ir Dezdemonos porą sudaro dvi moterys, homofobiška visuomenė atsiskleidžia ne jų, o komiškų intarpų personažų kontekste. Čia senosios europietiškos kovos menų mokyklos „meistras“ (Domantas Starkauskas) ruošia karui du jaunuolius (Džiugas Grinys ir Aurelijus Pocius), kurių santykiai kartais pakrypsta į romantišką pusę. „Meistrui“ juos pavadinus p*derais norisi šyptelėti - taip, spektaklyje, kaip ir visuomenėje, homoseksualūs vyrai diskriminuojami agresyviau nei homoseksualios moterys. Nes patriarchalinėje aplinkoje besibučiuojančios merginos yra seksualu (nepaprastai graži Dezdemonos ir Otelo meilės scena), o tą patį darantys vyrai - grėsmė trapiam pykstančiųjų vyriškumui.
Dar svarbesnė komiškuose intarpuose pasirodžiusi tema - karo ir jam ruošiamų žmonių žalojimo beprasmybė. Tik ji tampa nebesvarbi, ilgainiui scenoms išvirstant į nekontroliuojamas aktorių improvizacijas. Turbūt natūralu, kad jauni ir palyginti nedaug patirties scenoje turintys žmonės premjeroje sunkiai jaučia esamąjį laiką ir savo improvizacijų įtaką spektaklio visumai. Visgi tai lemia spektaklio smuktelėjimą į repeticijos lygmenį, kur aktoriams leista daryti, ką nori ir kiek nori, o vėliau režisierius atrinks, ką palikti ir ko atsisakyti.
Į tokią puspenktos valandos repeticiją ir pateko antrosios premjeros žiūrovai - neabejoju, kad ilgainiui atrūšiavus nereikalingas scenas „Otelas“ priartės prie aprašyme žadėtos trukmės. Ir galbūt tada suskambės vizualiai gražus bei jautrus finalas, šįkart paskendęs prieš jį atliktoje neadekvačiai ilgoje ir tematiškai atskilusioje komiškoje scenoje.
Jeigu O. Koršunovas prie „Otelo“ dirbs ir toliau, neabejoju, kad po pusmečio žiūrovai scenoje pamatys kitą vaizdą, nei aprašytas šiame tekste. Taip pat galėčiau asmeniškai laiduoti už aktorius, kol kas sunkiai transliuojančius teksto ir spektaklio prasmes. Greičiausiai tai lėmė laiko stygius ir premjeros jaudulys, nes neseniai matyti jų diplominiai darbai kėlė kaip reta mažai abejonių dėl šių žmonių pasirengimo - seniai teko matyti profesionaliai scenai taip puikiai pasiruošusius ketvirtakursius.
Tačiau kol kas publika gavo spektaklio juodraštį ir turint omenyje, kiek laiko „Otelas“ keliavo į sceną, tai yra nepaprastai apmaudu ir netgi šiek tiek gėdinga.
