Brilijant aktors

Aistė Šivytė 2021-05-30 7md.lt, 2021-05-21
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Žmonijos mintis jau seniai audrina kelionės laiku. Šia tema sukurta galybė fantastinių filmų, ir retai besutiksi žmogų, kuris nesusižavėtų išvydęs šimtmečio senumo dokumentinius kadrus ar retkarčiais nepasvajotų apie ateitį. Žmogus jau seniai išsilaipino Mėnulyje ir galbūt netrukus įkels koją į 2260-uosius metus ar kyštelės nosį į akmens amžių? O galbūt jau galėtų tai padaryti, bet reikiamas genijus gyvena ten, kur visuomenės akis nenori žvelgti?

Gegužės 7, 9 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Meno ir mokslo laboratorijos spektaklio „Brilijant advenčers“ (rež. Gediminas Rimeika) premjera. Pasitinka minimalistinė scena: jos viduryje - didelė, iš dryžuotų vamzdžių suręsta konstrukcija (scenografas Vladas Suncovas), veikianti kaip pagrindinio veikėjo Luko (Aistė Zabotkaitė) namai. Priešais konstrukciją kairėje - stalas, ant jo stovi juostinis magnetofonas, semimodulinis sintezatorius ir panašūs analoginiai instrumentai, kuriais Lukas 2 (kompozitorė Agnė Matulevičiūtė) įgarsina ir kuria spektaklio aplinką.

Veiksmo pradžioje matome Luką ir jo draugą Gregą (Matas Dirginčius). Abu jie, o kartu ir vėliau pasirodantis Luko brolis Robas (Šarūnas Zenkevičius) atrodo ir elgiasi kaip etaloniniai „marozai“. Pirmąsias kelias minutes jautiesi tarsi karštinės sapne - iš dosniai rusiškais keiksmažodžiais, įvairiomis svetimybėmis ir chuliganiška tartimi „padailintos“ kalbos visų pirma nugirsti, kad Gregui kelią į namus pastojo arklys. Palengva aplinkybės aiškėja: Lukas neseniai apsigyveno socialiniame bute, kurį sugebėjo gauti dėl mikčiojimo. Nors butas dėl kaimynystės yra prastas ir, anot Robo, „dylerio“ tipo (visi langai išeina į sieną arba krūmus), Lukas vertina savo namus ir asmeninę erdvę, galimybę telktis į niekam nežinomą darbą. Priešingai negu kiti, vaikinas nesvajoja apie „naują pradžią“, tačiau tokio buto, kaimynystės ir brolio svajų daug užsidirbti mišinys į jų kompaniją ir į virš Luko esantį butą atveda Beną (Laurynas Jurgelis) - turtingą, charizmatišką vyrą, ieškantį narkotikų platintojų ir pirkėjų. Būtent Benas netrunka atrasti, kokiu darbu užsiima Lukas: jis slepia laiko mašiną. Suvokęs, kokią galią šis išradimas galėtų suteikti jos turėtojui, Benas primygtinai siūlo Lukui didžiulį atlygį, tačiau vaikinas, kaip atsakingas, nors ir niekam nežinomas mokslininkas, nieku gyvu nesiruošia savo kūrinio perleisti į nepatikimas rankas. Net jei ir gauti pinigai suteiktų Grego ir Robo taip trokštamą „naują gyvenimą“.

Stebint spektaklį neapleido keistas derealizacijos jausmas: siužetas vystosi, mezgasi konfliktai, tačiau visa, kas vyksta scenoje stovinčios konstrukcijos viduje, rodos, joje ir pasilieka, žiūrovo nepasiekia. Visą laiką už konstrukcijos ribų sėdi ar vaikštinėja tik pačiam Lukui ir jo tėvui (Algirdas Dainavičius), dažniausiai esančiam nelabai sąmoningos būklės, matomas Lukas 2. Jis lyg ir sufleruoja, kad vaikinui jau teko keliauti laiku ir save sutikti. Galbūt ši istorija vyksta nebe pirmą kartą - pirmasis baigėsi nesėkmingai.

Vis dėlto net ir sužinojus, kokia katastrofa baigiasi Beno noras turėti laiko mašiną, įdomiausi lieka aktoriai ir jų nepriekaištingai atliekami vaidmenys. Zabotkaitė sukūrė įdomų, daugiasluoksnį Luko portretą, organišką jaunuolio vaidmenį: puikiai laviravo tarp prisitaikymo prie visos kompanijos „maroziškos“ kalbos, elgesio manieros ir kartu neprarasdavo asmeninio Luko jautrumo, „jaunėlio brolio“ bejėgiškumo prieš kitus veikėjus. Patraukiantis buvo ir Jurgelio Benas - stojiškas, savimi pasitikintis, aukų ieškantis manipuliuotojas, po trupančiu akmeniniu fasadu slepiantis nepamatuojamą godumą.

Nors kompozitorius dažnai lieka už dėmesio ribų, čia Matulevičiūtės kuriami garsai, erdvės, nematomos scenografijos detalės ir, rodos, iki kaulų prasismelkianti atmosfera buvo įdomesnė ir labiau prikaustanti negu tarp veikėjų besirutuliojanti istorija.

Alistairo McDowallo „Brilliant Adventures“ - pjesė, kelianti aktualius klausimus šiame nesibaigiančio žmonijos noro tobulėti amžiuje. Spektakliui „Brilijant advenčers“ šių klausimų iškelti ir apmąstymų paskatinti nepavyko. Gan įdomus „o jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo, greičiausiai pasimetė tarp neaiškiai perteiktų siužeto akimirkų. Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.