Kad Klaipėda turi savo veidą, turbūt niekas nesiginčys. Žinoma, uostamiestį vienaip mato patys klaipėdiečiai, kitaip - vilniečiai, o dar kitaip - aplinkinių mažesnių miestų ir miestelių gyventojai. Sakyčiau, kiekvienas turime „savo“ Klaipėdą, ir tai kažkoks šio miesto fenomenas. Tą puikiausiai patvirtino ir Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) spektaklis „Jūrinės šviesos“, galintis tapti įdomiu dialogu tarp jaunų teatro menininkų ir žiūrovų šio miesto vizijų ir pajautimų. Po ilgos pertraukos klaipėdiečiai savo kūrinį pagaliau suvaidino gyvai sostinės „Menų spaustuvėje“ - ir tai tapo lyg antrąja spektaklio premjera. Beje, ne tik suvaidino, bet ir surengė diskusiją su žiūrovais.
Nors KJT aktoriai Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Paulius Pinigis, Simas Lunevičius, Rugilė Latvėnaitė ir Donatas Želvys su režisieriumi Jonu Terteliu ir dramaturge Kristina Steiblyte rėmėsi autentiškais klaipėdiečių pasakojimais ir todėl savo scenos kūrinį pavadino dokumentiniu spektakliu, susidaro įspūdis, kad vaizduotės ir kūrybos „Jūrinėse šviesose“ daugiau nei dokumentiškumo. Tai veikiau atminties erozijos paveikti pasakojimai apie miestą, kurio nebėra. Spektaklyje neatskleidžiamos apie Klaipėdą pasakojusių žmonių tapatybės, nežinia, kiek pasakojimai yra autentiški, o kiek suimprovizuoti, be to, aktoriai ne tik perteikia tekstą, bet ir kuria personažus. Žinoma, pats dokumentiškumas savaime nėra vertybė - nelygu, kokios kūrėjų intencijos. Panašu, kad šįkart menininkams labiausiai rūpėjo ne suteikti balsą miesto „su neaiškiu identitetu“ gyventojams, bet sukurti emocinį uostamiesčio koliažą.
Spektaklio pradžia šiek tiek buksuoja, bet visai gali būti, kad dėl to kalta ilga nevaidinimo pauzė. Prieš pat žiūrovus, lyg kokioje nulinėje eilėje, sėdi politikas (Paulius Pinigis) - galimas daiktas, - miesto tarybos narys, - kuris dalyvauja debatuose apie Klaipėdos kultūros strategiją, kultūros gaivinimo planą ar kažką panašaus. Debatų mes negirdime, tik politiko reakcijas, kuriose nesunku atpažinti ironiją mažareikšmės politinės retorikos atžvilgiu. Per posėdį niekas „neišsikristalizuoja“, už baltos uždangos scenos gilumoje pasirodo keli „klaipėdiečių“ šešėliai ir pamažu pradedamos pasakoti istorijos. Pirmoji istorija - apie „vilko vaikus“ - baigiantis karui nuo sovietų besislapsčiusias vokiečių atžalas - nukelia į mūsų močiučių ir senelių jaunystės laikus. Tiek toliausiai siekia apklaustųjų atmintis, ir tai bene vienintelė istorija, taip aiškiai susijusi su istorine ir kultūrine Klaipėdos atmintimi. Vėliau, konstruojant spektaklio dramaturgiją, nesivadovaujama nei istorine chronologija, nei vienos kokios temos plėtote. Veikiau paisoma emocinio kontrapunkto ir skirtingų personažų gretinimo.
Koks įdomus paradoksas: nors „Jūrinių šviesų“ kūrybinė grupė pasirinko apklausti pačius skirtingiausius Klaipėdos gyventojus ir dažniausiai - paprastus žmones, kurie „neturi nieko įdomaus papasakoti“, spektaklis tapo įdomia ir įtraukiančia, nostalgiška ir komiška prisiminimų, pastebėjimų, įspūdžių ir nedidelių istorijų mozaika. Apie kriminalinę Klaipėdos pusę, apie legendinius barus ir bent šešis sovietmečiu veikusius kino teatrus, apie sūpynių parką, apie jūrininkams skirtą parduotuvę - „boninę“, kur galėjai įsigyti užsienietiškų prekių, apie kojinėmis mokėtus atlyginimus, apie Klaipėdos universiteto pradžią... Man, kaip klaipėdietei, tai padovanojo ne vieną jaudinančią atpažinimo akimirką. Emocinė spektaklio kulminacija - moters pasakojimas apie laive dirbusį ir dėl neužtikrintos darbo saugos žuvusį jos jauną vyrą. Istorija, primenanti Svetlanos Aleksijevič aprašytąsias. O kitos istorijos labiau primena buitines melodramas - apie netikėtai ištikusį insultą, apie į Norvegiją išvykusį dirbti ir ten į linksmybes pasinėrusį šeimos tėvą.
Spektaklio aplinka - Guodos Jaruševičiūtės scenografija ir Juliaus Kuršio šviesos - atrodo tyčia sukurta lyg „mokyklinė“. Tačiau pagrindinis scenografijos akcentas - uosto kranus primenantys šviestuvai - taiklus ir emocionalus Klaipėdos vaizdinio įkūnijimas.
Ką labiausiai knietėjo perprasti žiūrint „Jūrines šviesas“ - tai, ką šie klaipėdiškių pasakojimai reiškia spektaklio kūrybinei grupei, visų pirma - aktoriams, kurių dauguma nėra vietiniai, nors jau nemažai metų gyvenantys Klaipėdoje. Asmeninio jų santykio pajusti nepavyko - atrodė, kad į žmones, kurių istorijas pasakoja, jie žiūri greičiau kaip į tiesiog teatro personažus - su empatija, bet sykiu ir atsiriboję. Tų žmonių asmenybių, charakterių ir jų fizinės ekspresijos ypatumai (išraiškingumu ir taikliais komiškais štrichais ypač išsiskiria Laimos Akstinaitės sukurti skirtingų tautybių moterų personažai) aktoriams atrodo įdomesni nei jų, kaip konkretaus miesto atstovų, tapatybė.
Vis dėlto „Jūrinių šviesų“ kūrėjai atlieka svarbią misiją: jie, patys būdami glaudi kūrybinė bendruomenė, scenoje balsą suteikia žmonėms, kurie anksčiau galbūt nebūtų sugalvoję užsukti į Kultūros fabriką, kur savo spektaklius vaidina KJT. Apskritai Klaipėda - individualistų miestas, o spektaklis pabando kurti bendruomenę. Teko girdėti, kad priešpandeminėje epochoje, kai ir išėjo spektaklio premjera, pabaigoje aktoriai, pasakodami apie rizikingą, bet svaiginantį žaidimą jūroje, įtraukia ir žiūrovus - kviečia juos džiaugtis ir šėlti kartu.
Tai - jaunų menininkų atsakas dažnai niekur nevedantiems politikų debatams.
