Filmuoti spektakliai ir tiesioginės jų transliacijos karantinų metu vyko dažnai. Visgi nedaugelis teatro režisierių tokiai kūrybai sąmoningai išnaudojo kameros privalumus. Išskirtinai sėkmingai teatro ir kino jėgas jungė režisierius Artūras Areima, savo vardo teatre (Artūro Areimos teatras, AAT) sukūręs du filmus - „Testą“ pagal Lukaso Bärfusso pjesę ir „Už geresnį pasaulį“, paremtą Rolando Schimmelpfennigo kūriniu.
„Testas“ maloniai nustebino kino ir teatro priemonių unisonu, dėl kurio tuometiniame internete rodomų spektaklių kontekste suskambėjo unikaliai. Natūralu, kad antras panašiais principais sukurtas filmas nebekėlė nei netikėtumo, nei jį sekančio susižavėjimo. Užtat tapo puikiu pretekstu pasvarstyti, kodėl A. Areima neretai vadinamas provokatoriumi, kokia jo provokacijų prigimtis ir kur dingsta jų poveikis žiūrint trečią, ketvirtą, penktą režisieriaus kūrinį.
2020-ųjų rudenį Baltupiuose įsikūręs AAT parodė spektaklio „Už geresnį pasaulį“ premjerą, kurios neteko matyti, tačiau girdėjau puikių atsiliepimų. Todėl nudžiugino galimybė pažiūrėti pagal šią medžiagą parengtą filmą, kuris, netgi pasibaigus karantinui, atliks reikalingą funkciją - didins A. Areimos kūrybos prieinamumą žmonėms, kuriems atvykimas į spektaklį reikalauja daugiau pastangų nei jie pasiryžę ar įgalūs įdėti.
Spektaklio-filmo aprašyme teigiama, kad kūrinyje kalbama apie karo neišvengiamybę, rafinuotą jo priežasčių maskavimą, karių psichologinę būklę, taip pat - ekologinę katastrofą ir tai, kaip natūraliai patys į ją žengiame. Įdomu, kad kūrinyje skambantys monologai labai aiškiai skleidžia šias idėjas, tačiau pati per beveik dvi filmo valandas (kaip ir pasibaigus filmui) nė karto apie jas nesusimąsčiau.
Tai gali reikšti smerktiną žiūrovo abejingumą, tačiau, manau, kad daugiau įtakos turėjo kūrybiniai sprendimai. Pirmenybė „Už geresnį pasaulį“ atiduota vizualiai estetikai, režisieriaus plėtojamam stiliui, aktorių išraiškų paieškoms ar pritaikymui - visa tai laimi prieš teksto turinį, jį greičiau goždami nei stiprindami ar interpretuodami. Būtent todėl neatrodo prasminga kalbėti apie aukščiau minėtas temas - panašu, kad R. Schimmelpfenningo pjesė buvo įvilkta į AAT priimtinus meninius sprendimus ir jos vietoje galėjo būti bet kuris kūrinys kenčiančių karių tematika.
„Už geresnį pasaulį“ - tai puiki A. Areimos stiliaus suvestinė, užtvirtinanti ir paaiškinanti tai, kas matyta anksčiau. Tai, kad kūrinio vizualika kuriama sureikšminant kūnų fiziškumą, ypač - fiziologijai priskiriamus dalykus (seksą, alpimą; kituose spektakliuose - ir tuštinimąsi), leidžia pavadinti A. Areimą fizinio teatro kūrėju. Įprasta manyti, kad tokio teatro Lietuvoje neturime, nes dažniau jis siejamas su šiuolaikinio šokio, kuriam šalyje vis dar nesuteikiama tiek pat reikšmės kaip dramos teatrui, atmaina. Tačiau kalbant apie poveikį, būtent fizinis teatras geriausiai apibūdina A. Areimos kūrybą: greta akiai patrauklios scenovaizdžio estetikos, didžiausią paveikumą kuria nekanoniškas, pačių aktorių išjaustas ir atrastas judėjimas. Vadinasi, žiūrovai susiduria su jiems nematyta, nauja informacija, į kurią turėtų reaguoti refleksyviai, tad pirmiausia - kinestetiškai.
Manau, čia ir glūdi garsusis režisieriaus provokatyvumas, kurį kai kurie vadina „provokacija dėl provokacijos“. Vis dar gana konservatyvioje Lietuvoje fiziologija dažniau suvokiama kaip žema, todėl slėptina ir tikrai nepageidaujama meno kūriniuose. Daugybę žiūrovų vis dar trikdo nuogas kūnas, masturbacijos vaizdavimas ar potrauminį sindromą turinčio žmogaus elgesio imitacija. Taip panašius sprendimus praktikuojanti A. Areimos kūryba tampa provokatyvi - ji verčia žiūrėti į tokias žmogaus gelmes, kurias viešumoje esame pratę maskuoti įvaizdžiais.
Vis dėlto, yra žiūrovų, kuriems fiziologija scenoje priimtina. Stebėdami tokią išraišką, jie paprastai laukia (nebūtinai tekstu užrašyto) turinio - kas iš to, kad kažkas išsirengė, kodėl šis žmogus atlieka tokius judesius, kur jį tai nuves? Ir kai jo nesulaukia, kai pačios „provokacijos“ tampa spektaklio varikliu, dalis išeina su tuštumos jausmu, taip ir nesupratę, kur buvo vedami.
Pirmiausia tai lemia aktorinė išraiška ir jos paieškos, kurioms režisierius skiria daug spektaklio laiko. Panašu, kad kiekvienas „Už geresnį pasaulį“ atlikėjas leidžia sau patirti duotąsias situacijas ir aplinkybes bei tęsti tai tiek ir taip, kaip reikalauja vidiniai poreikiai arba išmokti šablonai. Tai yra gerai, jei veiksmo tąsa nuosekliai užpildoma motyvacija, o ne nuolat pertraukiama vidinio veiksmo pauzėmis. Visgi dažniau nutikdavo būtent taip. Pavyzdžiui, Dovydo Stončiaus vaidmuo reikalavo atskiruose epizoduose parodyti visiškai skirtingas būsenas, tačiau kiekviena jų kurta lygiai taip pat - iš pradžių atrasta tinkama, o tada ištęsta į kelias monologo minutes, pabaigoje neišauginant nieko, kas neparodyta pradžioje.
Vienintelis filmo epizodas, kuriame aktorius auga akyse - Karolio Legenio šokis pagal patefone skambančią muziką. Apskritai spektakliui kurta ir parinkta muzika (kompozitorius - Rokas Petrauskas) lydėjo stipriausias scenas, todėl kyla mintis, kad ji kūrė kur kas daugiaprasmiškesnę atmosferą nei dauguma aktorių raidos procesų.
Juolab kad daugybė procesų matyti ankstesniuose A. Areimos darbuose. Pavyzdžiui, pažįstamas psichopatiškas, nervingas ir nenustygstantis K. Legenio judėjimas. Taip pat - M. Poderytės juokas, tiksliau, scenos, kuriose ji pasakoja istoriją ir negali jos tęsti, nes prapliumpa nekontroliuojamai kvatoti. Įsimena ir charakteringas R. Petrausko balsas, kuris nemoduliuojamas kaskart diktuoja tą patį personažą. Arba protingos, kenčiančios, viską savyje gniaužiančios moters, kurios skausmas vis tiek varva per kraštus, tipažas, jau „Teste“ pristatytas Modestos Jakeliūnaitės. Nieko negaliu pasakyti tik apie Justę Buslavičiūtę, kurios kol kas neteko matyti scenoje.
Trumpai tariant, „Už geresnį pasaulį“ pasufleravo, kad AAT komanda vis aiškiau išsigrynina kūrybos stilių, brėžiantį savarankišką ir svarbią kryptį Lietuvos teatre. Ir čia gimsta paradoksas. AAT aprašyme teigiama, kad „[m]ūsų teatras siekia pažeisti nusistovėjusią tipinio teatro laikyseną, griauti stereotipus, bėgti nuo žinomų ir nežinomų teatrinių klišių, atitraukti nuo žinojimo.“ Tačiau individualaus stiliaus tobulinimas ir atpažįstamumas natūraliai kuria žinojimą ir naujas klišes, net jei kol kas jomis vadovaujasi vien jų autorius. Taip pat įdomu, kad teatro interneto puslapyje minimas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimas - vienas normatyvumo ženklų Lietuvos teatre.
Sakau tai ne tam, kad „prigaučiau“ veidmainystę - juk visi norime kurti savaip ir drauge pageidaujame sulaukti pripažinimo, kurį naudojame ir reklamos tikslais. Svarbiau, kad šis vertybinis neatitikimas liudija, jog ilgainiui A. Areimos spektaklių provokatyvumas silps, nes trečią iš eilės spektaklį žiūrintys žmonės pasijaučia atpažįstamai, todėl patogiai. Tad labai tikėtina, kad AAT unikalumas ir pasipriešinimas klišėms skleisis tik naujų žiūrovų akivaizdoje, o ilgamečiams gerbėjams jis liks asmeninį skonį atitinkančiu teatru.
