Vilniaus teatre „Lėlė“ vasario mėnesį buvo pristatytas Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlių spektaklis „Debesys“, kuriame keturiasdešimt minučių plaukia... debesys. Kol kas tik internetinėje platformoje pasiekiamas kūrinys, iš vienos pusės, primena meditaciją ir atspindi karantininio gyvenimo galvose jausenas, iš kitos - manau, savo universalumu, veiksmo minimalizmu ir polinkiu į filosofinius apibendrinimus yra artimesnis crossover tipo meną vertinančiai suaugusiųjų publikai. Prie spektaklio aprašymo neradus rekomenduojamo žiūrovų amžiaus, kilo minčių apie vaikišką sąmonę ne kaip apie tikslinę auditoriją, bet kaip apie kūrybinę atspirtį, įdomią mums, tėvams, ir, deja, per daug tolimą jiems, vaikams.
Pritariu minčiai, kad menas vaikams vaikų neturi linksminti, neturi maitinti spalvomis, tortais ir herojais, bet turi keisti vaikų žvilgsnį į pasaulį ir save. Šia prasme „Debesys“, sakytum, idealiai atitinka kūrinio-nelinksmintojo tapatybę: spektaklio erdvėlaikyje iš tiesų nieko linksmo - tamsiame danguje plaukia sunkūs debesys, už jų kartais sušmėžuoja tie, kurių pasiilgstama. Dvi svarbiausios veikėjos - močiutė ir anūkė - atsigulusios žvelgia į debesis ir paprasčiausiai kalbasi (dramaturgija kurta remiantis spektaklio dramaturgės Nijolės Indriūnaitės autentiškais pokalbiais su anūke). Paradoksalu, bet tarp jų nesimezga santykis: atrodo, jog spektaklio kūrėjams svarbiausia ištransliuoti mergaitės monologinę ir išties savitą retoriką, prie kurios močiutė prisideda nedaug. Prisideda kartais buitiniais komentarais, kartais - klausimais-katalizatoriais, didaktinėmis pastabomis, kurios veikiau trikdo verbalinę muziką nei praturtina, ką jau kalbėti apie visą laiką juntamą šiokį tokį vaikiškų įžvalgų nuvertinimą. Tačiau tarp močiutės ir anūkės nėra emocinio ryšio ir mainų, dalijimosi - viskas sukurta taip, kad atskleistų ypatingą vaiko pasaulį, o ne draugystę. Matyčiau tai kaip privalumą, jei kalbėtume apie suaugusiųjų publiką. Tačiau, regis, turėtume kalbėti apie vaikus.
Spektaklyje „Debesys“ vyrauja žodžiai. Jie čia savitiksliai, puikiai išrašyti, tačiau byrantys eklektiškai, ypač poetiškai, filosofavimo maniera ir vaikų atžvilgiu stokojantys pačios esmės - galimybės atpažinti. Vaikui prie spektaklio žodinių konceptų neįmanoma spėti pririšti kokios nors asmeninės jausenos, atrasti kasdienybės ar santykio tapatumų. Struktūriškai apvalytas ir net per daug išgrynintas, kone neįtikimas vaiko (ar tikrai vaiko?) sąmonės srautas, pavyzdžiui, „atėjo žolė, atėjo vanduo, atėjo akmenys, o žmonės nuėjo pas mašinas, o šiukšlės pas žmones“, „mes visi turime gyventi linksmai, jeigu gyvensime liūdnai, gali atsitikti bloga, aš tave išmokysiu neliūdėti“, tėra intelektualinis apibūdinimas to, ką galima būtų pavaizduoti veiksmu ir kas, įgavęs tikrumo pavidalą, taptų pasiekiama vaikams. O dabar dramaturgija teveikia kaip muzika - ja mėgautis galime mes, suaugusieji. Į ką tuo laiku žiūrėti vaikams?
Čia iškyla didžioji spektaklio problema: žiūrėti tarsi nėra į ką. Vizualinis veiksmas ne vystosi, bet iš tiesų atitinka debesų formavimosi logiką - jie plaukia, keičiasi, išnyksta, tačiau niekur neveda, nepatiria evoliucijos. Danguje ir gamtoje tokia logika pasiteisina - to ir einame į gamtą, tačiau į teatrą, ypač su vaikais, keliaujame istorijų. Tiesa, spektaklyje plaukia debesys, debesys mirksi, keičiasi jų formos, šviesa, iš debesų išnyra grakščios paukščių galvos-plaštakos, mergaitė šoka, keliauja, išdykauja savo kvadratiniame metre, močiutė žiūri nuotraukas, močiutė rodo obuolį, rodo vaistus, užsideda kepurę... Tačiau visa tai - tik pokalbių apžaidimas, judesys, atliekamas tam, kad būtų išklausytas pokalbis. Trikdo ir už debesų neaišku kodėl vis šmėkščiojantys tokie anų laikų žmonės (tėvai?, vis dėlto panašesni į mirusiuosius). Šiems žmonėms būdinga hipertrofuota, „persistengta“ elgsena, kai lieka neaišku, kodėl jie šypsosi ar šoka, kodėl kažką parodijuoja ir kaip tai įrišti į bendrą niūrią elegiją. Jei balerina susideda iš pusės vyro ir pusės moters, ir jei tai kurta turint tikslą įlieti linksmumo, kodėl tuomet linksmumą visuomet užgniaužia nekintanti muzikinė atmosfera, viską įvyniojanti ar tik ne į močiutės depresyvumą / tvyrančią jau-beveik-mirtį?
Štai ir priėjome - dramaturginis pasikeitimas įvyksta: močiutę pasiima debesys, tačiau režisūrinis lūžis taip ir nenutinka. Niekas nepasikeičia, toliau tęsiasi pasaulio sunkumas. Ir toliau nematome vaiko reakcijos, tik girdime retoriką, dainelę. Mergaitė vaikšto debesimis, jai kažkodėl šypsosi vėl sušmėsčioję žmonės tamsiais akiniais. Būtent čia ryškiausiai pasijunta kūrėjų slėpimasis už žodžių ir atsisakymas užduoti sau režisūrinį klausimą.
Nereikėtų suprasti neteisingai - bandau išpešti naudos vaikams, ne tėvams. Tėvams čia bus ką veikti - spektaklis iš tiesų sukelia daug minčių ir primena paveikslą, atgyjantį fantazijoje. Gražu, kad iš fiziškumo palikti tik mikrojudesiai, gražu, kai rankos atsiskiria nuo kūnų ir nueina vienos pas kitas, gražu, kad močiutės yra tik galva. Visi šie mažumai šiek tiek priminė festivalyje „Kitoks '19“ viešėjusį ispanų „El Patio Teatro“ objektų spektaklį „Rankos“, kurio dramaturgija slypėjo vien tik už plaštakų judesio ir ryšio su objektais. Šio spektaklio kūrėjai apskritai atsisakė žodžių - gal dėl to čia buvo tiek daug emocijų ir santykių. Nes nebuvo už ko pasislėpti. O „Debesyse“ vis dėlto labiausiai trūksta gyvybės - šis pasaulis yra tarsi išnykęs, tiktai aptariamas, bet ne gyvenamas.
„Žmonės nesupranta mirties, kol neateina mirimas“, - sako mergaitė, ir nuo to jos pasakymo tampa sunku žvelgti į viršun žvelgiančią močiutės galvą: natūraliai kyla, ko gero, neatsitiktinė aliuzija į gulėjimą - esu tikra, suprasite - dėžutėse, iš kurių gulinčiojo išsikiša tik veidas, žvelgiąs dangun užmerktomis akimis (minty turiu ne vonią). Anapusinio jausmo, kurį sustiprina minorinė a. a. Fausto Latėno muzika, spektaklyje išties taip gausu, kad ilgainiui nebesusigaudai, kur esąs: šarvojimas tai ar svajojimas?
