Moters veidas. Ji laukia. Atrodo, jog kažkas turi įvykti. Ji laukia. Kažkas visai netrukus turi nutikti. Ji klauso. Įdėmiai. Ji klauso taip tarsi mėgintų suvokti visus šiuo metu girdimus garsus. Moteris žvelgia į kamerą. Ji žiūri į mane? Ji tyli ir laukia. Įdėmiai klauso. Tačiau ar tikrai dabar kažkas turi įvykti?
Rodos, būtent tokią nesvarumo, nepasitikėjimo ir neišsipildymo būseną sukūrė kūrybinė komanda „Be kompanijos“ šokio spektaklyje „Vonia“. Tarsi žinotum, kas netrukus turi įvykti, bet pagrindinis personažas tau švelniai meluotų neleisdamas žengti žingsnio į laukiantį veiksmą. Kaip užlaikyti žiūrovą, mintimis jau esantį dar tik būsiančiame kadre? Kaip neleisti istorijai plėtotis, keičiant jos ritmą, kulminaciją ar patį pasakotoją? Trys choreografės ir šokėjos - Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė - sukūrė atskirus judesio monologus, kuriuose pasakoja individualias trijų moterų istorijas. Vonia tapo kiekvienos šokėjos ritualo vieta, kurioje ir plūduriuojama, ir skęstama, ir tikimasi, ir nusiviliama. Galbūt tik vonioje esi saugus ir pažeidžiamas tuo pat metu.
Tekstu ir judesiu kalbančios Gretos vonia pravira, čia leidžiama ne tik užeiti, bet ir viską liesti. Gretos Moteris tokia atvira, jog leidžia stebėti ją negražią, susivėlusią, nubėgusiais akių dažais. Ji čia tokia intensyvi ir išgyvena tiek daug, jog tai sukuria ne tik monologo formą, bet ir turinį. Panaši, bet kartu ir visiškai kitokia Greta pasirodo taip pat per nuotolį vykusiame spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Rodos, jog pėdkelnių ir blizgučių, žodžių ir spragsinčio kūno ten Greta nesuvaidino, viskas įvyko tarsi ji pasakotų apie savo sapną ir visu kūnu (nes žodžių čia nepakanka) mėgintų jį prisiminti. Ar Moteris sidabriniais aukštakulniais „Vonioje“, vis slystanti iš savo kūniško pavidalo ir mėginanti užsivesti lyg senas, nebevažiuojantis motociklas - ankstesnio šokio parafrazė? Toks išsekęs, nusikamavęs ir todėl toks gyvas bei artimas personažas.
Iš pirmo žvilgsnio, visišką prieštarą Gretai spektaklyje kuria Agnietė Lisičkinaitė - tai ritmiška, monotoniška, nesutrūkstanti, neįplyštanti gyvybė. Ką slepia provokuojantis ir ironiškas Agnietės žvilgsnis? Ar slepia? Juk jos kūnas tiksi peršviečiamame drabužių maiše, lyg nauja, nuo vasaros besiilsinti suknelė, - čia nėra ko slėpti. Jos skaidri, perregima apsauga nuo realybės, ją pačią paverčia atsparia nuo išorės trukdžių. Ji vientisa, ritmiška, nepailstanti figūra.
Jautri ir pažeidžiama Sigitos Juraškaitės Moteris čia primena mergaitę - vienišą, silpną, naivią, plazdančią savo pačios suvytame tinkle. Šlapius antausius sau skelianti Sigitos Moteris, rodos, savo lengvu ir trapiu kūnu ieško pateisinimo sunkiai ir kankinančiai kasdienybei. Įsisiautusi į permirkusią užuolaidą, ji tarsi mėgina nutrinti nuo savęs bet kokią žmogiškumo dėmę, trokšta likti tyra, atvira, nuoširdi, nusivalyti nuo savęs visą likusį pasaulį, kuriuo kasdien esi suteptas.
Tai, ką mato žiūrovai, atrodo, tėra tik mažas epizodas iš ilgai trunkančio šių Moterų gyvenimo. Ši laiko atkarpa vienai jų yra kulminacinė, kitai - kasdienė dalis gyvenimo. Gyvenimo, kuris niekada nenutrūko, tiesiog žiūrovas į jį nebuvo pakviestas. Tai, ką mato žiūrovai, nebūtinai turi būti svarbiausia, pakanka, jog tai būtų giliai iš personažo savasties atsiradusi akimirka. Todėl šio dešimties minučių monologo pakanka papasakoti visai personažo istorijai. Tai tik patvirtina, kokį darbą čia nuveikė ir spektaklio dramaturgė, ir kiekviena iš šokėjų: kaip pasirinkti ir iš kasdienybės ištraukti tinkamą fragmentą; ką daryti, jeigu kasdienybės nebepakanka; kur ieškoti alternatyvios (bet tikros) realybės, tinkančios kiekvienos iš šių moterų pasakojimui. Kita vertus, temos, kuriose plaukioja „Vonios“ personažai, labiau primena būsenas, nuotaikas, ir čia už pokalbio temą tampa svarbesnis jų kūniškas buvimas scenoje. Rodos, jog minties eiga, pats mąstymo procesas, kurį savo etiudais akcentuoja visos šokėjos, dar neįgyja tvirtos apčiuopiamos formos - galbūt tam įtakos turi minimalistinė spektaklio trukmė, dalijama iš trijų šokančių kūnų, o gal spektaklio stebėjimo būdas, kai žiūrovui įžiūrėti ir išžiūrėti leidžiama ne daugiau nei prie šokėjos užsibūna stabtelėjusi kamera.
Nors kiekvienos jų raiška išlieka skirtinga, šokėjų pasakojimus į vientisą dramaturginę seką jungia Sigita Ivaškaitė, vientisumą kuria ir po vienu stogu šokėjas įkurdinęs scenografas Vladas Suncovas, Juliaus Kuršio šviesotamsa, spalvinę bei medžiaginę dermę skirtinguose monologuose išsaugojusi kostiumų dailininkė Morta Nakaitė, ir, žinoma, kamera (operatorė Odeta Riškutė), prieš kurią ir atliekamas šis kūrinys.
Nors spektaklio transliacijoms specialiai ruošiamasi, repetuojama ar net iš esmės kuriama, tai vis dar nauja, nepažįstama meninės raiškos forma, balansuojanti tarp kino ir teatro, tarp buvimo ir perteikimo, tarp užfiksuoto ir fiksuojamo vaizdo. Kaip patirti tokį vaizdą?
Aprėpusi visą šio šokio spektaklio vaizdą, mačiau jį kaip instaliaciją: gyvą, judančią, nesibaigiančią etiudų pasaką, kurioje kiekviena šokėja tampa pagrindiniu objektu. Spektaklio struktūra ir kameros režisūra šiuo atveju pritildo žiūrovo patirtį. Judanti kamera reikalauja laiko, kad pasiduotum jos tėkmei. Laiko reikalauja ir kiekvienos šokėjos „narve“ tvyrančios nuotaikos pajautimas. Tačiau spektaklio laikas greitai išsenka ir žiūrovas lieka be įspūdžio, be vaizdinio, be patirties.
Kamera seka, persekioja, laukia, nuo vieno šokančio kūno persikelia prie kito, pereina prie trečio ir vėl grįžta pas pirmąjį. Tačiau toks spektaklis neįsileidžia į savo atmosferą, nuolat „numuša“ garsą, nusuka žvilgsnį, kurio sukti dar nenorėtum. Stebėdamas vaizdą ekrane, kuris savo prigimtimi nėra skirtas ekranui (juk už viso to slypi spektaklis), tarsi save apvagi. Kamera skuba vietoj tavęs, mąsto vietoj tavęs, žiūri vietoj tavęs. Ar vietoj tavęs ir išgyvena? Tarp atlikėjo ir kameros, tarp žiūrovo ir ekrano lieka kažkoks sunkiai įvardijamas tarpas, atotrūkis, pramerktos akies milimetras, pro kurį pastebima visa, kas kine turi likti „už“, o teatre - priešingai - pasirodyti. Vaizdo transliacija tai nei rodo, nei slepia, o būtent parodo, kad slepia. Ir visa, kas pramuša stiklą, kas bent kiek prisileidžia - tik keletas prisiminimų apie kameroje įstrigusį Gretos žvilgsnį, plastiko maiše įsirangiusios Agnietės kojų girgždesį, šlapios medžiagos skiaute kvėpuojančią Sigitą.