Vargu ar kokioje santvarkoje egzistuoja teisingumas, kuris būtų tolygiai teisingas visiems. Teisėsauga nėra tobula, jos vingrybėse slepiasi daug trūkumų. Antano Obcarsko režisuotame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Alisa“ (premjera spalio 23, 24 d. įvyko „Menų spaustuvėje“) jauna teisininkė susiduria su vykdomojo teisingumo užkulisiais. Dirbdama garsiai eskaluojamų bylų besiimančio advokato Franko Bertono biure, Alisa patenka į akistatą su jai nepriimtinais kompromisais. Vis dėlto būtinais tam, kad valstybė nepakriktų nuo anarchinės netvarkos, kad žmogus, užuot patyręs staigų minios linčą, turėtų teisę stoti prieš teisėją.
Kaip scenografiją dengia baltas audeklas, taip patį spektaklį užkloja siurrealistinė, tikrovę slopinanti aura. Susipynusią tikrovės ir sapno sąjungą įkūnija fikcinis personažas Alisa (Aistė Zabotkaitė), per kurios požiūrio tašką kūrėjai narsto pasekmes po kruvino 2015 m. lapkričio 13-osios išpuolio Paryžiuje. Interviu režisierius minėjo, kad rinkosi perteikti skaudulius per atpažįstamą pasakos personažą, nes taip „mažiau skauda“. Ir iš tiesų - ji, kaip išgalvotas personažas, scenoje drąsiai gali įgarsinti nepatogias mintis, kurios buvo užklupusios daugelį. Kai apie žiaurius nusikaltimus galime sužinoti vienu mygtuko spustelėjimu, neretai apima įsiūtis, verčiantis širsti: „pirmiausia bausmė, tada nuosprendis“. Naiviai, su idealistinės ambicijos poskoniu apie jos nuožiūra tikrąjį teisingumą užsisvajojusi Alisa atrodo pasiklydusi savo vidinio pasaulio rūke. Alisos personažo teisingumo troškimas susipainiojęs su „akis už akį“ kraštutinumu. Jos kalbėjimą gaubiantis blausumas labai tinka prie iškreiptos realybės ir stebuklų šalies samplaikos įvaizdžio. Vis apsireiškiantis baltasis triušis žmogaus kūnu (Linas Ginaitis) vilioja Alisą sekti paskui jos vaizduotėje susikurto teisingumo išpildymą. Negailestingą, bekompromisį.
Spektaklio istorijos akordai pradžioje suskamba kaip detektyvas. Su biuro vadovu reikalaujanti susitikti Alisa dvelkia paslaptimi, skleidžia kitoniškos femme fatale versijos žavesį ir švelniai juntamą pavojų. Iš kur ji žino viešai neskelbtą informaciją apie bylą? Suintriguotas Alisos pasirodymo, advokatas Frankas Bertonas (Vytautas Anužis) priima ją, nors visai nepatyrusią, dirbti. Netrukus Alisa atsiskleidžia kaip itin atsakingai žiūrinti ne tik į savo darbą, bet ir į visuomenės likimą. O šios vertingos savybės pamažu išsikreipia į aklą fanatizmą, vedantį į radikalias tiesos paieškas, - už Paryžiaus aukas teisiamasis Salahas Abdeslamas turi sumokėti gyvybe.
Išpuoliui pasirinkta vieta - teatras Paryžiuje. Tačiau smurto proveržis neapsiriboja fizine įvykio vieta, iracionalus pyktis nukreiptas prieš visuomenės konstruktą. Alisa prisiima bendrą žmonijos skausmą neteisybės atžvilgiu. Taip ji įsijaučia į herojės, kuriai skirta didesnė misija, vaidmenį. Paradoksaliai jaunoji kovotoja už teisingumą apleidžia savo sergančią motiną (Diana Anevičiūtė) ir draugą (Giedrius Savickas). Visuotiniu mastu, kai įtiki esąs privalantis skirti save kažkam didesniam už šeimą, už kasdienius rūpesčius, artimieji atrodo smulkmė, neverta laiko ir pastangų.
Spektaklyje persidengia trys dramaturginiai sluoksniai (dramaturgas Laurynas Adomaitis) - faktinė medžiaga apie nutikusią tragediją Paryžiuje, Lewiso Carrollo „Alisos Stebuklų šalyje“ vaizdiniai, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos politiniai veikėjai Robespjeras (Vainius Sodeika), Žoržas Dantonas (Savickas) ir to meto Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė (Augustė Šimulynaitė). Kiekvienas kovėsi už teisingumą: Dantonas, tuometis teisingumo ministras, ir Robespjeras - už skirtingas sveikos respublikos interpretacijas, Marija Antuanetė - už savo šeimos gerovę. Įvairialypiai jų gyvenimai privedė prie bendros baigties - giljotinos. Pasakyti, kurie buvo teisūs, kurie klydo, - neįmanoma. Tie patys teroro išpuolį surengę žmonės taip pat buvo vedami savų įsitikinimų, savos tiesos.
Obcarsko spektaklyje susipina fikcija, istorija ir šių dienų realybė, neįsakmiai formuojanti mintį, kad savita teisingumo forma nubunda iš asmeninių patirčių, palikusių rėžius sąmonėje. Todėl, kaip sakė Alisa, „teisingumas įmanomas tik sapne“.
