Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshin, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.
---
Dvidešimtųjų kovas, vakaras, Vilnius, „Glaistas“. Dar ne karantinas. Drėgmė smelkiasi į kaulus. Žibintų šviesose matyti, kaip eina dulksna. Gerai, kad toks oras, galvoju aš, bus bent vos vos nepatogu. Bent vėsu ar šlapia, gal kur pavyks išsipurvinti batus, sušalti kojas. Visiškai nesinori čia būti su gerais paltais, šiltomis pirštinėmis, skėčiais - nesinori visko tiek turėti, veikiau kiltų ranka nusivilkti. Bet nekyla, nes dvidešimtieji metai, kovas. Mes jau turime gerų batų, gerų medžiagų miestams ir tikrovei glaistyti.
„Glaistas“ - tai audioturas Vilniaus žydų geto perimetru. Penki žiūrovai, du vedliai, žibintuvėliai. Keturios istorijos, šimtai istorijų, o gal viena, viso geto, - nesvarbu: svarbu, kad nė viena iš jų nepapasakota. Kūrėjai pasirenka ne ką nors rekonstruoti ar faktografuoti - jie kuria impresiją, kurioje labai daug asmeniškumo, paprastumo, akustinio sėdėjimo prie stalo. Ir, žinoma, kalbėjimo. Kuriame daugiau atsakymų, kai prisimenamas gyvenimas iki geto. Ir daugiau tylos, ar beveik visa tyla, kai gyvenimas - gete. Hе переживайте, sako kūrėjai Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje kalbinamiems žydams, всё хорошо. Nes niekas čia neturi tikslo atkurti gyvenimo. Užtenka prie jo prisiliesti taip, kaip mums šiandieną išeina: girdėjimu, buvimu, linktelėjimu.
„Glaistas“ yra Gintaro Varno „Geto“ ir Oskaro Koršunovo „Mūsų klasės“ (plėtojančios Holokausto Lenkijos Jedvabno kaime temą) meninė antitezė. Pastarųjų darbų mastai dažnai apibūdinami kaip titaniški, tačiau poveikis liūdnąja prasme puikiai atskleidžia ryškų draminio (arba vaizduojamojo) teatro bejėgiškumą, kai kalba pasisuka apie istorinę tikrovę. Draminio teatro galia - gebėjimas įtikinti iliuzija, o kiekvienas bandymas reprezentuoti tikrais faktais paremtus siaubo liudijimus (kurie dažnai išreiškiami teksto begalėmis) baigiasi mėginimu ištransliuoti jausmą, kurio šiuolaikiniame pasaulyje pajausti neįmanoma. Todėl šį neįmanomą jausmą lydi hipertrofuota vaidyba, aš dabar kenčiu ir aš dabar rėkiu deklaracijos.
Didžioji „Glaisto“ vertybė - tai, kad kūrėjai atsisako kurti skulptūrą. Jie veikiau duoda akmenį. Ne kokį paminklinį, o paprastą miesto pamatų akmenį, glūdintį po mūsų gyvenimais centro butuose, po vaikiškais parkų arkliukais, po juvelyrikos studijomis ir tik-po-muziejais to, kas čia iš tiesų įvyko. Kitaip tariant, po statybiniu glaistu, kurio tiek daug parinktame šiandieninio geto maršrute. Staiga pavadinimas, ilgą laiką kliuvęs kaip svetimkūnis teatro rinkos pavadinimų miške, atsiskleidžia kaip esminis patyrimo kodas: glaistas par excellence dengia ne tik visus naujam gyvenimui ruošiamus senų gyvenimų plotus; glaistas dengia ir mus, vaikščiotojus, kurie turi žibintuvėlius baloms ir lentoms apsišviesti, turi titrus pasauliui suprasti, turi prabangą žiūrėti į sienas kaip į meno kūrinius, į kurias kažkada kažkas kitas žiūrėjo išsigandęs, apniktas, šiaip ar taip, Holokausto.
„Glaisto“ žanras artimiausias patyriminiam vaizdo ir garso peizažui (Hanso-Thieso Lehmanno terminas). Peizažas žiūrovo neužgriūna - jis plyti. Jis sukuria regimą laiką, kur-nori-klaidžiojančio-žvilgsnio laiką. Peizaže nėra sentimentų, tragedijos, gailesčio; peizažas tik kuria atmosferą. „Glaistas“ fiksuoja šiek tiek daugiau: šiandienos ir geto laiko prasikirtimą bei mūsų buvimą jame. Čia ypatingai suskamba Heinerio Müllerio mintis apie „peizažą, laukiantį, kol žmonės pamažu išnyks“. Einant „Glaisto“ keliais, įkyriai kimba mintis: peizažas visada to sulaukia. Ypač Vilniaus geto peizažas.
Nors klaidžioja kojos, kurioms čia numatytos kryptys, o vaizdinius savarankiškai kolekcionuoja akys, vis dėlto esminė „Glaisto“ materija - garsas. Jam būdingas architektūriškumas: jis formuoja erdvę, tarytum projektuoja praeities getą, laikydamasis visų pirma estetinių principų. Jis nulemia, kaip mes priimame tūrius, žibintų šviesas, grindinius, kintantį ėjimo tempą, lietų, atsitiktinius praeivius. Jis ir sukuria pretekstą vaikščioti, ir persmelkia tą vaikščiojimą nuojautomis, praeities nerimu. Kažkuo, kas yra šiandiena, ir kažkuo, dėl ko šiandienos galėjo nebūti.
Sukurtas audiopeizažas - nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti. Erdvinis garsų horizontas (erdvės pojūčiu ir pasakojimų fragmentiškumu artimas Kamilės Gudmonaitės dokumentinei patirčiai tamsoje „Sapnavau sapnavau“) vystosi saikingai ir tik vos vos užsiima manipuliacijomis, daugiau - tiesiog lydi: arba kalbantįjį, arba klausantįjį. Savitas jausmas apima suvokus, jog ausinėse girdimi balsai recepcijos prasme yra balsai be vietos ir balsai be kūno, tarsi tebūtų tarp sienų klaidžiojančios garsų sankaupos. O tai labai tikslu koncepcijos atžvilgiu: viskas - vietos, kūnai ir kiti nelygumai - čia prikišamai užtepta, pakišta po apdaila.
„Glaistas“ sukelia daugybę teatrinių aliuzijų ir, gera žinia, visas jas aplenkia. Vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“ buvo paveikesnis erdvių kontrastais, tačiau stokojo asmeniškesnių tas erdves užpildančių balsų. Savo pačių dokumentinį „Dreamland“ kūrėjai pralenkia glazūruotos, išsamios ir vientisos dramaturgijos atsisakymu. Vokiečių režisierės Sonyos Schönberger dokumentinis spektaklis-pasivaikščiojimas „Vokietukai“ pasižymėjo aktorių nuotoliu nuo pasakojamų istorijų, savotišku sterilumu, o „Glaiste“ tampa įmanomas visiškas artumas su dokumentiniu žmogumi: jis kvėpuoja į ausį ir vaikšto, nors tik akustiškai, tačiau absoliučiai šalia. Beje, labai savitai spektaklis primena ir „Kamčiatkos“ („Kamchàtka Street Theatre Company“, Ispanija) patirtį Kauno senamiesčio išvaikščiojime: čia irgi justi bandymas atrasti savo miestą atvykėlio žvilgsniu, lyg kokią Kamčiatką. Lyg kokį getą.
„Glaiste“ labai veikia žmonės. Kai kurie iš jų - suplanuoti, kai kurie atsitiktiniai. Dvi mažos mergaitės, prabėgančios tarpuvartėje; dvi vyresnės už lango, ant laiptų, kinematografiškos; virš buto, į kurį užeiname išgerti arbatos ir paglostyti šuns, gyvenanti moteris, kuri į mus žiūri, kol stoviniuojame. Ilgai žiūri, bet ne smalsiai, o kažkaip gyvenimiškai. Įdomu matyti, kaip vaizdus modifikuoja garsas: kaip suintensyvina veidus, žvilgsnius, kaip išryškina šunį. Kaip susvarbina ant virvių džiūstančius skalbinius, plastiko tulpes žemėje, virš duobių sudėtas lentas, dureles su numeriais, masyvius medinius laiptus. Ir kaip ištraukia iš miesto mus, vaikščiotojus. Mus, glaistytojus.
Paskutinėje „Glaisto“ frazėje „What else?“, atrodo, getas tik prasideda. Ir kaip tik čia baigiasi žodyno plotis: žodžių nėra. Galvoju, ar būtų galima sugalvoti dramaturgiškai tikslesnę pasakojimų apie Holokaustą pabaigą.
Jau pagalvojau. Ne.
