Visas mūsų gyvenimas – nuolatinis informacijos srautas: viena įeina, kita išeina ir tik labai maža dalis lieka; tarsi viešbučio hole, kuriame vyksta nuolatinė lankytojų kaita. Už stiklinės sienos, tarsi televizijos ekrano ar akvariumo (prieš gerą dešimtmetį buvo toks realybės šou, kuriame dalyviai gyveno už permatomų sienų), skiriančios sceną nuo publikos, yra įsikūręs viešbučio „Hotel Universalis“ vestibiulis. Jame ir vyks gyventojų, savininkų bei darbuotojų dramos, apipintos antikiniais graikų mitais. Konkrečiau – mitu apie Faetoną, nimfos Klimenės bei saulės dievo Helijo sūnų.
„Hotel Universalis“ – tai jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus ir dramaturgės Indrės Bručkutės bandymas suaktualinti senuosius pasakojimus ir įvilkti juos į šiuolaikybės apdarą, kad būtų suprantama, estetiškai pagaulu bei patrauklu, ir jei ne personažų vardai, net nepasakytum, jog čia vyksta mito perkonstravimo darbai. O antika čia aprengta stilingai – pastelinėmis, akiai maloniomis spalvomis, medžiagomis ir faktūromis, primenančiomis, kas dabar ant bangos (pavyzdžiui, gana neseniai iš 2000-ųjų sugrįžę à la „Juicy Couture“ minkštos, veliūrinės medžiagos sportiniai kostiumėliai). Spalvos čia svarbios, ypač neoninė žalsva – svetimkūnis pastelių karalystėje: ji yra statuso ženklas, kodas, leidžiantis suprasti, kieno rankose yra vyriškumas ir valdžia.
Spektaklis prasideda epizodu, kai ant baro kėdžių susėdę Faetonas (Arnas Danusas), Epafas (Emilis Pavilionis), Marija (Justina Nemanytė) bei Kiknas (Skomantas Duoplys) kreipiasi į savo klausytojus / žiūrovus / skaitytojus. Kalbėdami vienas per kitą jie užduoda kūrinio toną – kiekvienas jų yra kas sau, kiekvienam svarbiausias yra konkrečiai jam skirtas dėmesys, juk kiekvieną šiuolaikinio gyvenimo akimirką reikia fiksuoti bei paviešinti godžiai istorijas ryjančiam pasauliui ir tapti savo pačių gyvenimo personažais.
Pirma „Hotel Universalis“ dalis ir yra paremta vaizdo tinklaraščių, arba vlogų, struktūra – kad ir kas vyktų, kuris nors iš personažų žengs žingsnį į priekį ir kreipsis į savo auditoriją. Ar tai būtų „Sveiki visi, mieli savižudžiai“, laukiantys naujų Kikno įžvalgų apie savižudybės aktą, ar būsimos mamytės, klausančios besilaukiančios Marijos patarimų. Tinklaraščių temos gali būti bet kokios, nes ir tų, kurie stebi, – daug ir visokiausių. Neabejoju, kad šią „vloginę“ partiją įkvėpė itin išpopuliarėjęs (ypač tarp vaikų ir paauglių) vlogų reiškinys. Juos kuria visi, kas tik netingi, norėdami pasiimti savo penkiolika minučių šlovės.
„Hotel Universalyje“ galima rasti daug (tiesą sakant, galbūt net per daug) kultūrinių nuorodų. Į turinį įtraukiamos ir vyraujančios aktualijos – konkrečiai per gastroles Vilniuje (vasario 8 d.) jomis tapo Australijos gaisrai bei nelemtas režisierių sužalojęs stulpas. Vėliau scena prisipildo ir vizualinių nuorodų – Faetono ir jo tėvo Helijo (Albinas Kėleris) susidūrimas primena iš amerikietiškų vesternų ištrauktą kaubojų dvikovą (papildomi komplimentai kostiumų dailininkei Simonai Davlidovičiūtei už gebėjimą antiką aprengti šiuolaikinio kaubojaus drabužiu), o ir pats Danuso Faetonas po šio susidūrimo atrodo it šiuolaikinis kaubojus, spinduliuojantis klasikinio Holivudo vertą vyriškumą (jei matėte Bradą Pittą filme „Vieną kartą Holivude“, būtų lengviau įsivaizduoti).
Iš esmės visa antra spektaklio dalis – tai nuoroda, lipanti ant nuorodos. Tarsi arklius darbuotojus vadeliojantis naujasis viešbučio savininkas Faetonas – jau gryna nuoroda į mitą, kuriame Faetonas bandė vadelioti Helijo saulės vežimą, tačiau nepajėgė suvaldyti žirgų. O apsipylimai vandeniu, norint Faetonui įrodyti savo ištikimybę, – lyg krikšto ir prieš keletą metų internete itin išpopuliarėjusio ledinio vandens iššūkio (Ice Bucket Challenge) mišinys. Ir viskas baigiasi kone aukojimu dievams, po kurio suskamba... „Pikaso“ dainos „Saulė“ priedainis: „Jei pasiekčiau saulę, nereikėtų nieko, ne ne...“ Ir čia tik maža dalis nuorodų, o kur dar tos, be abejonės, pasimetusios tirštame kūrinio informaciniame sraute.
Spektaklyje bandoma išspręsti daug problemų ar bent jas atvaizduoti – šeimines peripetijas, nenumaldomas aistras, komplikuotus tėvų ir vaikų santykius, kas nutinka, kai vaikas negauna dėmesio, arba pasekmes tokio elgesio, kai bandai būti visiems geras, ir t.t. Danuso Faetonas vis mėgina visiems ką nors įrodyti – ar tai būtų berniukiškos muštynės su Epafu, ar koks nors jųdviejų susigalvotas projektas, tarkim, maištas prieš kapitalizmą, raganosių gelbėjimas, – jis vis bando ir bando. O kiekvienas Duoplio melancholiškojo Kikno – aplinkinių beveik nematomo – bandymas nusižudyti yra šou, kurį jis skiria virtualiems laidos „Nusižudyk su Kiknu“ žiūrovams, nes tiems, kurie yra šalia, jis atrodo mažų mažiausiai neįdomus. Net ir jam surengta gimtadienio šventė galiausiai tampa skirta Faetonui.
Jolitos Skukauskaitės Klimenė, Faetono ir Kikno mama, užsiėmusi kitais reikalais – tikra nimfa, valdoma aistros jauniems vaikinams. Racionaliausi čia atrodo Ligitos Kondrotaitės Gaja bei Karolio Kasperavičiaus Meropsas, visas šeimoje vykstančias keistenybes matantys iš šono ir bandantys savais būdais grąžinti blaivų protą bei skirti aplinkiniams nuoširdų dėmesį. Jie, nei pasinėrę į vaizdo tinklaraščius, nei ieškantys savo auditorijos, tiesiog nyksta su savo pilkais kostiumais beprotysčių fone. Išnyksta ir Nemanytės Marija, kuri kaip tik turėtų būti Faetono, savo sužadėtinio bei vaiko tėvo, dėmesio centre, tačiau yra vis nustumiama į šoną dėl didingesnių žygių. Dėl dėmesio jai tenka kovoti su Pavilionio Epafu, kuris, būdamas šarmingas ir, kaip galima suprasti, labai sėkmingas vlogeris, visą Faetono dėmesį ir suryja, paversdamas jį savo maistu. Nors galiausiai irgi patenka į racionaliųjų, o po to ir atstumtųjų gretas.
Apie šį spektaklį būtų galima rašyti labai daug ir iš įvairių rakursų – jis prašyte prašosi būti išnagrinėtas bei išmėsinėtas, nes duoda įvairiausių mazgų, už kurių galima kabintis, tik galiausiai bandydamas juos išpainioti tas gijas pameti. Gal drąsu sakyti, kad „Hotel Universalis“ – ambicingas spektaklis, bet vis dėlto teisinga, nes ambicijų čia tikrai daug: lyg į tą vieną vienintelį darbą norėta sudėti viską, kas jį kuriant rūpi ir neduoda ramybės. Jaunųjų kūrėjų spektakliuose tai dažnas atvejis, diagnozuojantis esamąjį laiką – viskas arba nieko, kai dėmesys nebesifokusuoja, o bando aprėpti kuo daugiau, kad ir po truputį. Juk svarbiausia, kad būtų stilinga.
