Šių metų festivalio „Kitoks '20“ šūkis - „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse - mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija - paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.
Ko gero, vienas taikliausiai „Patirk iš arčiau“ devizą atitinkančių festivalio darbų - Suomijos „Livsmedlet Theatre“ „Nematomi kraštai“, nukeliantis žiūrovus į mikrokelionę po aktorių kūnus. Kūnai čia virtę žemynais, kuriais keliauja ne šiaip keliautojai: nugaromis, blauzdomis, rankomis, pilvais eina pabėgėliai.
Grįžusi po spektaklio vakare skaičiau Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“:
„Žiūrėdamas per vandenis atgal į Lisaboną, galėjai atpažinti kiekvieną didelį pastatą, kiekvienas rajonas, pažymėtas žemėlapyje, buvo lengvai įžiūrimas ir įvardijamas, rodės, iš užpakalio kalvos stumtelėjo miestą arčiau prie jūros, prie pat jos krašto, o keisčiausias buvo iš tolo susidaręs įspūdis, kad Lisabona nusimetė visus drabužius ir liko nuoga! Nežinau, ar taip atrodė dėl debesų metamų šešėlių, ar dėl to, kaip lūžo saulės šviesa, sklindanti nuo jūros, o gal todėl, kad įžengiau į zoną, kur jūrininkai ir žvejai per amžių amžius vėlei atrasdavo Lisaboną, kurią mylėjo, ar žvelgdavo į ją paskutinį kartą.“ (p. 36)
Šioje pastraipoje - spektaklio „Nematomi kraštai“ atmosfera: nuoga aktorių oda keliaujantys miniatiūriniai pabėgėliai (norisi sakyti - pabėgėliukai) į kiekvieną kūno dalį žvelgia paskutinį kartą. Jie keliauja iš kūno į kūną, iš vienos galūnės į kitą, kad pasiektų žemyną, kuriame bus saugūs. Arba tiesiog - nevyniojant į vatą - kad pabėgtų, nebesvarbu, ar bus koks nors kada nors krantas.
Kūrėjai bei atlikėjai Ishmaelis Falke ir Sandrina Lindgren preciziškai ir lėtai kuria minimalistinę choreografiją, šalia kurios - vizualiai paveikus mikroobjektų teatras. Stiprus veiksnys - kūnas kaip istorija, kaip meninė patirtis. Kol vaikai seka lėlyčių kelionę ir fiksuoja įvykius - lipimą per tvorą, plaukimą jūra, autobuso kelionę, kopimą į kalnus, rūkstantį dūmą, bėgantį kraują ir sužeistas kojas, suaugusieji turi retą malonumą klaidžioti ypatingą prasmę prieš akis įgaunančiais odos hektarais. Juk čia vystosi antra, galbūt mažiau akivaizdi, dviejų žmonių santykio, buvimo su vienas kito kūnu, jaukinimosi ir tyrinėjimo istorija. Tokioje formoje į pirmą planą kyla žmogaus pažeidžiamumas: štai organizmas sutinka organizmą, arba organizmas išsilaipina į nepažįstamą žemę. Štai organizmui reikia gyventi tarp kitų, išsaugoti save, įsilieti į kitą - nesvarbu, plotą, visuomenę ar kad ir valties bendriją. Bet kuriuo atveju, esant tokioms situacijoms, mūsų fiziniai, psichologiniai, socialiniai kūnai yra įsitempę, lyg būtų iškelti į kankinančią scenos šviesą. Todėl šių dviejų pusnuogių kūnų patyrimas yra toks intymus - juk pabėgimą išgyvena ne tik lėlės, bet ir po oda, kuria jos keliauja, slypintys žmonės.
O išgyvenimai kupini susikaupimo, santūrios reakcijos, nutylintų balsų ir emocijų. Kalbama čia įrašytais balsais, išgalvota kalba, įmaišant vieną kitą tarptautinį žodį, leidžiantį žiūrovui orientuotis. Reti pašnekesiai neegzistuojančia kalba vėl grąžina į knygą: „(...) šita aikštė su savo žiedine sankryža ir nenutrūkstamu eismu vis dar keistai kupina maldų. Brauniesi tarp maldų lyg tarp galvijų gyvulių turguje.“ (p. 37)
Nesuprantamas spektaklio murmesys - savotiškos pabėgėliškos maldos, kuriose svarbu tik tai, kaip juda balsas: ar jis kažko klausia? Ar kažko bijo, nerimauja? Redukuota kalba, paliekant tik jos melodiką, visada nuveda į universalias bendražmogiškas jausenas: nesvarbu, ką kalbame, visi jaučiame tą patį. Ir visur taip pat girdisi vėjas, atakos, skrendantis sraigtasparnis - pagrindiniai šitos kelionės garsai.
Spektaklyje, rodos, nieko nevyksta: iš vietos į vietą perdėliojamos lėlytės, lipniais padais limpančios prie odos. Stebino, kokie susikaupę šią šiuolaikinio vaiko protui nuobodžią ir ištęstą kelionę stebėjo mažieji žiūrovai. Galiausiai supratau: dėmesį patraukia pačios atlikėjų asmenybės. Žavūs, simpatiški, vaikiškais veidais, taikliais prisilietimais, regimais prie pat, iš metro atstumo, jie sukuria ypatingą ritualą, kuriame visi be atskiro paaiškinimo supranta: reikia tylos. Kad nuo butelio kamštelio nenukristų pabėgėliukas, kad miniai pavyktų pabėgti ir kad žiūrovo atsikvėpimas nesutrikdytų pūgos, kaip tik tuo laiku siaučiančios menčių zonoje.
Visai kitu būdu žiūrovą veikė Nyderlandų „Captain Sugar & The Monkey Puppets“ „Maskuotė“, šių metų festivalyje padariusi didžiausią įspūdį. Fizinio teatro ir cirko atstovai pakerėjo pirmiausia savo fontano įspūdžio ekspresija ir kone seismine energija. Tai, kaip mažutė vieno kambario bendruomenė priima svečią ir patiria jo buvimą, vėl plėtoja tą pačią mūsų poveikio vienas kitam, buvimo žmogumi žmogui temą. Todėl iš šių metų festivalio „Kitoks“ išsinešiau ne tik „Patirk iš arčiau“, bet ir „žmogus iš arčiau“ jausmą. Ir mane tai nustebino.
