Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, - kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų. Tačiau, laimė, į tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ spektaklį „Be pavadinimo: Persona“ spalio 5 d. surinkusiems žiūrovams neteko stebėti teatro herojų kančių, vietoj to Beno J. Riepe'ės trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.
Netrukus kasdieniškumo jausmas spektaklyje ėmė trūkinėti. Penkių šokėjų veidus slepiančios kartoninės gyvūnų kaukės apnuogino pirmąjį gundymą. Kartu su vis garsiau girdimais gyvūnų balsais stiprėjo ir nežmogiškumo pojūtis. Jį sustiprino barokinės muzikos motyvai. Būtent to laikotarpio gyvūnų teismai ir bestiariumai - žvėrių enciklopedijos - įtraukė žmones ir gyvūnus į įtarumu persmelktą santykį. Šiandien, gyvūnams lėtai traukiantis iš nepažįstamo Kito pozicijos, žmogaus ir gyvūno sąjunga vis dar laikoma griežtu tabu. Žmonės gali būti „žvėriški“, o gyvūnai „žmogiški“, bet tik tol, kol viskas lieka lingvistikos ribose. Galime turėti „žvėrį savyje“ bet negalime tapti žvėrimi. Gyvūnas vis dar yra Kitas. Naudojame jį savo reikmėms - dresuojame, skerdžiame, valgome, gėrimės, džiaugiamės, įkaliname. Kartoninės kaukės ant šokėjų veidų primena apie mūsų fantazijose slypintį gyvūną: ne „žvėrį mumyse“, kurio vienintelis tikslas - skatinti maskulinistinius kliedesius, bet jį kaip Kitą. Tad noras tapti gyvūnu yra pasmerktas tyliam pralaimėjimui, lėtoms konvulsijoms parkritus ant grindų. Galbūt vieną dieną išsipildys Donnos Haraway kiborgiškos pranašystės, tačiau šiandien vis dar kalbame apie gyvūniškumą kaip žmogiškumo kitapusybę.
Scenoje neįmanomo gyvūniškumo ritualą, vizualizuotą normcore stiliaus kostiumais, pakeičia antrasis - tapatybės - gundymas. Visą kūną dengiantys, gėlėtais raštais išmarginti kostiumai tirpdo tapatybę, kartu audrindami vaizduotę. Juk pasirinkimas slėpti savo veidą visada politinis, nes technokapitalistinė skaitmeninė akis nori atpažinti ir identifikuoti. Pasaulyje, maitinamame metaduomenimis ir alsuojančiame degančių elektronikos atliekų šiluma, trinti savo tapatybės kontūrus yra pasipriešinimo aktas. Įdomu, kad, be veido, vienas pagrindinių atpažinimo sistemų taikinių yra eisena. Šokti, kratytis, lankstytis, virpėti ir kitaip deformuoti savo įprastų judesių choreografijas tampa privatumo sąlyga. Sentimentali, chaotiška ir desperatiška choreografija stumia kūnus į neatpažįstamumo rūką. Neatsitiktinai sceną užpildo tiršti dūmai, viską nutvieskia tiesmukos spalvos - raudona, violetinė, mėlyna. Šis pasaulis skendi atskirų dėmenų chaose. Nuo mažiausių atominių dalelių iki tarpvalstybinių sienų - pasaulis gyvuoja atskirties būsenoje.
Atsiduriame per žingsnį nuo trečiojo gundymo - pertekliaus. Margitos Koch ir Riepe'ės kostiumai, o tiksliau - akį rėžiantys aksesuarai, kursto aistrą. Staiga atsiduriame vulgariame belaikiame pasaulyje, kuriame susiduria Davido Lyncho mizantropija, Harmony Korine'o psichodeliška kapitalizmo vara (angl. drive) ir barokinės muzikos išbalansuoti kūnai. Iki skausmo rožiniai klasicistiniai galvos apdangalai, apykaklės ar šiuolaikiniai akiniai - viskas akinamai kasdieniška ir kartu tolima. Konteksto netekę objektai įžūliai ardo nusistovėjusį mūsų pasaulio ritmą. Įprasti veiksmai, išplėšti iš socialinių algoritmų, tampa kandžiais priekaištais. Negalime į juos ilgai žiūrėti, norisi nusisukti ir atsitraukti į saugią erdvę. Riepe pastato mus į akistatą su pertekliumi. Tiesa, pamažu aiškėja, kad „mūsų“ galbūt visai nėra: esame tik atskiri, pertekliuje dūstantys kūnai, susibūrę stebėti kandžios ironijos apie save. Pasirodymas vyksta dviem registrais ir tenka pripažinti, kad abiem atvejais jis neleidžia atsikvėpti. Tačiau ne dėl savo intensyvumo, o dėl jausmo, kad kažkur pačioje mūsų suvokimo šerdyje žioji nesuvokiamumo praraja. Tad belieka laukti apogėjaus, palaiminimo, pamokslo ar bent pabaigos. Vietoj to - ketvirtasis gundymas, kūniškasis.
Šokėjai nusimeta drabužius, jų veidus dengia negrabiai užkritę plaukai. Beveidės figūros lėtai blaškosi scenoje, kurdamos tirštame rūke paskendusias skulptūriškas kompozicijas. Rūkas dirbtinis, kaip ir visas pasirodymas, išplėštas iš kasdienybės tėkmės ir perkeltas į dramos teatro sceną. Tarsi nebyli Howardo Barkerio pjesės, istoriniame laike skrodžiančios šiandienos beprotybę, versija, spektaklis „Be pavadinimo: Persona“ žaidžia laike ir erdvėje pasiklydusiais artefaktais. Netrukus atnešamas stalas, šokėjai atidengia veidus tik tam, kad netrukus jų kūnai patirtų dar vieną transformaciją, - jie aplipinami pilkuose dažuose išmirkytomis drobulėmis, paruošiant juos paskutiniam gundymui.
Gniuždomai lėtos choreografijos surakinti kūnai galiausiai tampa objektais, ant kurių atsispindi įvairios projekcijos - kitų žmonių veidai, kūnai, geometriniai objektai, visa tai trina ribas tarp erdvės, garso, šviesos ir kūno. Raibuliuojantys, iš begalės pikselių sudaryti vaizdai projektuojami ant lėtai judančių, pilkšvai nudažytų šokėjų kūnų, taip kuriant sąsają tarp skaitmeniškumo ir kūniškumo. Esame gyvi tiek, kiek gyvos beprotiškos fantazijos apie vientisą ir harmoningą pasaulį. Riepe'ės pasaulis pažiręs į šipulius, vos alsuojantis, bet nuolatos gundantis.
