My mommy likes to sing along with me
But she won't sing this song
If she reads all the lyrics
Billie Eilish „bad guy“
Kažin ar rastume teatro „tautosakoje“ labiau nuvalkiotą frazę nei Treplevo manifestinį šūkį apie naujas formas. Kita vertus, kažin ir ar rastume tikslesnę pjesę apie jauną menininką nei Antono Čechovo „Žuvėdra“. Nežinau, kaip jums, bet man „Žuvėdros“ pastatymai nėra nusibodę, - kiekvienąkart būna smalsu, kaip teatro kūrėjai pamatys, perskaitys, išjaus šią pjesę.
Nenuostabu, kad „Žuvėdrą“ dažnai renkasi režisieriai, dirbantys su jaunais aktoriais arba studentais. Bet su vaikais?! Aktoriui Gediminui Rimeikai, pačiam prieš keletą metų baigusiam studijas, šovė būtent tokia mintis - pažvelgti į šią chrestomatiškai revoliucinę pjesę vaikų akimis. Netikslu būtų sakyti, kad jo režisuotame „Žuvėdros“ pastatyme vaidina vaikai. Tiksliau būtų taip: jis vaikų žvilgsniui į kai kurias „Žuvėdros“ temas suteikė profesionalią sceninę formą. Šią idėją, laimėjusią „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ programos konkursą, įgyvendinti jam padėjo gausi jaunų menininkų komanda: dramaturgas Matas Vildžius, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, choreografė Greta Grinevičiūtė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkė Sandra Vasilevskaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, dizainerė Dovilė Šidlauskaitė ir prodiuserė Rusnė Kregždaitė. Tokios rimtos kūrybinės pajėgos - vos daugiau kaip pusvalandį trunkančiam eksperimentui? Taip, žinoma! (Beje, toks rimtas požiūris tapo svaria replika prieš kelias savaites „Sirenų“ festivalyje rodytam spektakliui „Naktis seka dieną“, kur taip pat vaidino vaikai.)
„Žuvėdra (remix)“ yra ir apie vaikus, ir apie teatrą. Man asmeniškai labiau apie vaikus, bet galbūt tik dėl to, kad pačiai likimas lėmė gyventi kartu su vienuolikmete Nina. Visos keturios spektaklyje dalyvaujančios mergaitės - Barbora Babickaitė, Agnija Lysovskytė, Adelija Popovaitė ir Mantė Žymantaitė - pavadintos Ninomis, o visi trys berniukai - Adolfas Baranskis, Miroslavas Bobinas ir Vytis Norvaišas - Treplevais. Tačiau Čechovo pjesės spektaklyje likę visai nedaug. Literatūrą nurungė gyvenimas: jaunieji aktoriai daugiau kalba apie savo pačių patirtis ir išgyvenimus, daugiausia susijusius su tarpusavio santykiais ir mėgstama veikla. Iš Čechovo teksto labiausiai įsiminė raginimas ieškoti naujų formų ir repo kūriniu virtęs monologas „Žmonės, liūtai, ereliai ir kurapkos, raguoti elniai, žąsys, vorai, nebylės žuvys...“ Jis pateiktas ne kaip „nauja forma“, bet kaip naujos, ateinančiosios kartos savastis, - taip laisvai ir natūraliai, šiek tiek išdidžiai ir provokuojančiai šį numerį atlieka viena iš Ninų, jau beveik paauglė. Apskritai visų vaikų laikysenai „Žuvėdros“ „remikse“ būdingas dvilypumas: laisvė, atsainumas, vietomis net įžūlumas ir kartu nuoširdumas. Kaip ir paauglių dievaitės Billie Eilish, kurios kūrinys „bad guy“ scenoje skamba ne tik iš įrašo, bet ir gyvai atliekamas fleita. Tai lyg nuolatinė provokacija: ar priimsite mus tokius, kokie mes esame?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visi septyni spektaklio dalyviai nėra tiesiog vaikai „iš gatvės“, - visi jie turi sceninių gabumų, kai kurie net ryškių. Tačiau su režisieriaus pagalba jiems sėkmingai pavyko išlaviruoti tarp vaidybos ir nevaidybos, ir tai yra labai brangus šio kūrybinio eksperimento bruožas. Režisierius sumaniai panaudojo kiekvieno jaunojo artisto individualumą. Scenoje matome Treplevą-futbolininką, Treplevą-šokėją, Niną-atlikėją ir pan. Kiekvienas turi kokį nors talentą. Kas su juo atsitiks ateityje? Ar pavyks jį išsaugoti?
Kūrybinis rezultatas liudija, kad Gediminas Rimeika pelnė vaikų pasitikėjimą, tapo jiems savas. Tuo metu mes, sėdintieji žiūrovų salėje, tapome Trigorinais ir Arkadinomis. Šios žaidimo taisyklės nustatomos dar neprasidėjus spektakliui. Žiūrovams lūkuriuojant „Menų spaustuvės“ fojė, jaunieji artistai vaikštinėja tarp jų ir, stabtelėję prie kurio nors ir įbedę skvarbų žvilgsnį, ima klausinėti: „Ką aš čia darau? Kodėl turiu čia būti?“ Tada pradeda aikštytis: „Man nuobodu! Aš noriu namo!“ Tačiau prasidėjus spektakliui tampa visiškai aišku, kodėl jie čia. Viena vertus, taip, jie padeda režisieriui įgyvendinti jo meninį sumanymą, bet, kita vertus, jiems smagu! Nes į juos žiūrima rimtai. Be to, jie turi ką pasakyti. Patys pusvalandžiui tapę žvaigždėmis, vaikai scenoje svarsto, ką reiškia būti žvaigžde (be to, ir scenografija - prabangūs minkštasuoliai, - ir šviesų dizainas, ir atlikėjų pozos kuria aliuzijas į iš videoklipų ir socialinių tinklų pažįstamą garsenybių gyvenimo stilių). O mūsų klausia: „Kada jums teatre būna nuobodu?“ Nors atsakymas, tiesą sakant, jiems visai nerūpi: „Bla bla bla!..“ Tada iškviečia vieną žiūrovą paspardyti kamuolį ir „išduria“ jį: „Mes žaidžiam be taisyklių!“ Toks įžūlumas (beje, suvaidintas gana įtikimai) kelia jausmų sumaištį: ir atbaido, ir piktina, ir traukia. Jie - lyg dar ir vaikai, bet koks sudėtingas jų pasaulis! Ir tai jų, ne mūsų pasaulis. Jį atskleisdamas, spektaklis „Žuvėdra (remix)“ skatina permąstyti mūsų, suaugusiųjų, santykius su pažįstamomis Ninomis ir Treplevais.
O kaipgi naujos formos? Gedimino Rimeikos pasirinkta kūrybinė strategija jungti dokumentiškumą ir fikciją nėra ypač originali, tačiau rastas būdas, kaip suaugusiesiems teatre kalbėti apie vaikus, nepaverčiant jų vien įrankiu meninėms idėjoms įgyvendinti, vertas daug.
