Jis buvo droviausia ir mįslingiausia šių metų „Sirenų“ tarptautinėje programoje parodyto spektaklio „Minų laukas“ grandis. Sukrim Rai, projekto bendraautoris ir vienas iš šešių neprofesionalių aktorių, gyvenime yra tiesiog gurka - britų kolonijinis karys iš Nepalo. Būtent šie kariai Folklando (Malvinų) konflikte buvo tapę mitologinėmis pabaisomis, gebančiomis nurėžti priešui galvą vienu peilio kirčiu. Būdami agresyvūs, nuožmūs, bebaimiai, jie per porą šimtmečių ypač pasižymėjo slopindami antikolonijinius sukilimus prieš britų valdžią Indijoje, Afganistane. Gurkos uostė dujas ir guldė galvas už karalienę abiejuose pasauliniuose karuose. Žemaūgis, neaiškiai kalbantis, šiek tiek atsiribojęs gurka per visą veiksmą išliko taikiausias ir romiausias tarp įniršusių, viską supratusių ir karo parengties atmintį net savo kūnuose išsaugojusių karo veteranų.
Rai - apsigimęs solo atlikėjas - vienas padainavo savo tautos dainą, sušoko kukri peilio šokį ir pačioje pabaigoje atsisėdęs nuošaliau nuo ką tik pašėlusią roko baladę išskandavusių, sugrojusių bendražygių pasakė savo finalinį tekstą. Videoprojekcija išdidino preciziškus per spektaklio kūrybinį procesą jo gimtąja kalba rašyto dienoraščio rašmenis. Jaudindamasis ir tekstą perteikdamas visai priešingu ir svetimu ką tik skambėjusiam roko muzikos šėlsmui ritmu, šiek tiek kliūdamas, nepasitikėdamas ir beveik sugriaudamas tobulai surežisuoto finalo įspūdį Rai pasakė paskutinius žodžius. Šių per spektaklį niekas nevertė ir netitravo, bet, jei interneto paieška nemeluoja, gurka pasakė maždaug tokią sentenciją: „Killing is never winning. Fight with the pen not with the bullet.“ Taigi, jei rašiklis besikaunančiojo rankose laimės, niekas nebus nužudytas, bet kautis, būti kareiviu vienoje iš priešiškų armijų yra būtina.
Nuoširdžiausia pagarba „Minų lauko“ režisierei Lolai Arias už subtilų neutralumą, humanizmą ir meistriškumą šio prieštaringiausio personažo atžvilgiu. Spektaklio suintriguota išsiaiškinau, kad gurkos savo tautą kildina iš švento kario palikuonių. Kastų hierarchijoje jie stovi ant aukščiausio laiptelio ir šios gentinės tiesos neišgremši jokiu šiuolaikinės moralės kodeksu. Pats tokio žmogaus buvimas scenoje įprasmina baimę, vizualizuoja priešo gerklės link skriejančio ritualinio peilio ašmenų neišvengiamybę, pasikviečia į sceninį vyksmą nematomus, bet net odos gyvaplaukiais juntamus karo dievus. Gal savotiškai teisūs buvo britai, šią nesuvokiamą jėgą laikydami mandagiu civilizacijos kumščio atstumu, - gurkos neturėjo teisės po atliktos tarnystės savo elitiniame dalinyje likti Anglijoje arba tarnauti, užimti lygiaverčius postus britų karinėje hierarchijoje. Rai po tarnystės armijoje tapo elitinės apsaugos darbuotoju. Kokia šio žmogaus vidinė argumentacija tapti ilgamečio meninio projekto sudedamąja dalimi, įsipareigoti bendraautoriams, kūrybinei grupei, prodiuseriams - spektaklis neatsako.
Jorge Luisas Borgesas Folklando (Malvinų) karą yra pavadinęs „dviejų plikių kivirču dėl šukų“. Pačių salų geopolitinis bevertiškumas spektaklyje įprasmintas bombos išrausta duobe - praėjus 37 metams po karo veiksmų salą išraususiose žaizdose vis dar neauga žolė. 907 lavonai - tikrasis kivirčo rezultatas. Bet čia pat mums paprieštarautų „Minų lauko“ bendraautoriai britai: jie juto, kad argentiniečiai gerokai truktelėjo kančiomis ir praradimas ataustą prasminį kūrinio dangalą į savo pusę. Formaliai Argentinos persvarą rodo tik skaičiai: iš 907 žuvusiųjų net 649 galiausiai atgulė gimtojoje žemėje, susupti į žydrą ir baltą vėliavą. Užtat stulbinamai panašios abiejų dėl argentiniečių persvaros burbančių britų - Folklando karo veteranų - pokarinės lemtys: tik pasirinkus tarnystės pažemintiems ir nuskriaustiesiems kelią prasidėjo abiejų gijimas, išsivadavimas iš dvasinės kančios ir pasmerktumo šarvo.
Spektaklį įelektrina gyvai atliekama roko muzika ir rupus, šiurkštokas britiškas humoras - ekscentriški vyrukai nesidrovėdami matuojasi moteriškų krūtų kamšalus, aprangos detales, bandydami priminti, kad juokas - tas arkliškas, beatodairiškas, kareivių prakaitu ir alkiu, moteriško kūno, namų ir laisvės ilgesio prisodrintas - gelbėjo žmoniją daugybėje užsimiršimo nuo karo akimirkų.
Šeši ganėtinai nerangūs, prastai artikuliuojantys, savo energija publikos nepasiekiantys vyrukai „Minų lauke“ nesibijo būti maksimaliai atvirais neaktoriais, žaisti terapiją, mėgautis atsivėrimo žiūrovui eiga ir mechanizmais, kalbėjimu bei slapčiausių sielos užkaborių išvėdinimu. Projektui atrinktos šešios asmenybės paperka organiškumu ir autentika, šiurkščiai nuoširdžiu subrendusio ir visiškai atsakomybę už savo veiksmus prisiimančio žmogaus žavesiu, galiausiai tikra vyriška charizma - savotiška šio projekto vizitine kortele. Tiksli atlikėjų atranka padėjo režisierei suvaldyti virtuozišką, preciziškai konstruojamą dramaturgiją ir didžiulį istorinio turinio klodą. Čia juntama bendradarbiavimo ir bendrystės pergalė, kuriai ypač svarbios buvo asmeninės kiekvieno projekto bendraautorio pastangos, indėlis ir profesionalumas.
Nujaučiu, kad Lola Arias širdyje spektaklį dedikuoja Argentinai - savo suklydusiai, naiviai, įtikėjusiai Malvinų salų susigrąžinimo prasme tėvynei. Šalis ieškojo užsimiršimo nuo tikro to meto socialinio kolapso - totalios infliacijos, duonos brangimo, purvino karo savų prieš savus, kasdien lyg niekur nieko paslaptingai dingstančių režimui nepatogių piliečių artimųjų aimanų. „Malvinų susigrąžinimas mums padės įveikti ekonominę krizę“, - skandavo talentingų propagandos meistrų į gatves išvestos minios. Tautai reikėjo karo? „Minų laukas“ yra tik pusiaukelėje atsakymų į šį ir daugybę kitų klausimų. Bet taip gera mokytis tuos klausimus formuluoti ir užduoti čia pat, po spektaklio dar neataušusioje teatro salėje.
