Dorianas Grėjus norėjo išsaugoti jaunystę ir grožį. Esamojo laiko žmonės savo jaunystę ir grožį bando konservuoti įvairiausiomis priemonėmis: neužtenka fotografijoje ar vaizdo įraše užfiksuotos akimirkos, norisi, kad pats kūnas taptų paminklu amžinam grožiui ir jaunystei. Kūnas tampa drobe, kurioje teptuko potėpius keičia skalpelis, o dažus - kremai, serumai, papildai ir visos kitos priemonės, padedančios atitolinti natūralius laiko tėkmės nulemtus procesus.
Šiais metais tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje grožį, jo sąvoką ir aktualumą nagrinėjo menininkų ansamblis iš Vokietijos bei Didžiosios Britanijos „Gob Squad“. Jau ketvirtį amžiaus gyvuojantis kolektyvas parodė 2018 m. sugalvotą spektaklį „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. Kiekviename gastrolių mieste spektaklio kūrėjai kviečiasi vietinius menininkus: tris jaunosios kartos atstovus, dar tik pradedančius karjerą, ir tris garbaus amžiaus atlikėjus, jau išgyvenusius savo žvaigždžių valandą. Spalio 2 ir 3 d. kartu su „Gob Squad“ nariais - Sarah Thom, Seanu Pattenu ir Tatiana Saphir - į sceną žengė Morta Narkauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Eimantas Antulis, Vida Vaičiūlytė-Valuckienė, Ramutis Rimeikis ir Vladimiras Serovas.
Dirbtinėmis gėlėmis, veidrodžiais bei paveikslų rėmais padabintoje scenoje čia ir dabar kuriami ir ardomi paveikslai. Vidurinio amžiaus grupei, esančiai tarp scenoje žengiančiųjų pirmuosius žingsnius ir nuo jos nulipančiųjų užtarnauto poilsio, atstovaujantys trupės „Gob Squad“ atlikėjai vietos aktorius paverčia drobėmis scenoje kuriamiems paveikslams. Paveikslams, kuriuose esantieji per vidurį žvelgia į savo praeitį ir ateitį.
Iš pradžių tarsi bandydami vaizduoti konceptualaus meno kūrėjus (kiekvieną kompoziciją, kad ir kokia ji būtų, įvardydami kaip didį meno kūrinį su svarbia idėja) „Gob Squad“ nariai scenoje iš gėlių dėlioja ikebanas, ieško tinkamiausių filmavimo rakursų, rėminimo kampų ir taikliausių pavadinimų. Supratę, kad objektų, neturinčių gyvybės, jiems nepakanka, nusprendžia, jog metas imtis tikrojo meno: dirbti su autentiškiausiu meno kūriniu - žmogaus kūnu. Štai ir drobės - balta, kiekvieną kūno linkį pabrėžiančia apranga vilkintys atlikėjai, atstovaujantys jaunystei bei patirčiai, tabula rasa, tereikia imti ir tapyti, dėlioti save per juos, kurti dabartį.
Vis iš naujo perkuriamų paveikslų sraute (kiekvienas kūrėjas savaip dėlioja ir perdėlioja „drobes“) galima kelti klausimus ne tik apie grožį bei jaunystę. Šie „Sukūrime...“ akivaizdžiai išnagrinėti ir išartikuliuoti su šiek tiek jaučiama ironija. Grožis, neturintis aiškios apibrėžties, subjektyvus (atrodo, kad remiamasi Hanso-Georgo Gadamerio „Grožio aktualume“ išdėstytu požiūriu). Jaunystė, siejama su grožiu, praeinanti. Kadangi tai žinomos tiesos, kūrėjai palieka atviros erdvės pamąstyti, ką šios sąvokos reiškia kiekvienam žiūrovui. Pramušus antrą spektaklio dugną kyla klausimai apie patį meną ir jo kūrėją.
Stebint, kaip baltai vilkintys Lietuvos atlikėjai puošiami - kas gėlėmis, kas vainikais, kas šilko chalatais, kyla dar vienas klausimas: jeigu tai yra čia ir dabar kažkieno kuriami meno kūriniai, tai kiek atlikėjai lieka savimi? Kiek jie yra kažkieno poreikio išreikšti save įrankis, o kiek - autonomiški, scenoje reiškiantys tik patys save? Klausimai atviri ir neturintys vieno teisingo atsakymo. O galbūt net ir jokio atsakymo.
„Aš dėl jūsų įsimyliu, aš dėl jūsų vaidinu mirtį“, - maždaug tokios frazės skamba kiekvienam atlikėjui atliekant savo mini solo partiją. Vėliau visi solo susijungia į chaosą, kuriame kiekvienas rėkia savo ir kiekvienas prašo dėmesio: „Žiūrėkit į mane, aš čia, ne kolega, o aš, aš, aš.“ Vis tiek kažkuris patraukia labiau, kažkurį stebime ilgiau, ir tai nekontroliuojami dalykai, protas pats pasirenka, kuris mums įdomiausias. Mes, žiūrovai, žiūrime. Jie, atlikėjai, atlieka. Sako, kad dėl mūsų. Bet kai taip prašoma dėmesio, suabejoji - ar tikrai? Ar atlikėjas atlieka dėl to, kad kažkam kitam to reikia, ar dėl to, kad visų pirma jam pačiam scena ir buvimas dėmesio centre yra reikalingi kaip vanduo ir deguonis? Lyg ir nieko labai išmanaus, tačiau ir šie klausimai, atrodo, vieno teisingo atsakymo neturi. Mums reikia jų grožio ir talento, jiems reikia, kad kažkas šiuos dalykus įvertintų. Ryšys abipusis.
„Sukūrime / Paveiksluose Dorianui“ „Gob Squad“ lyg ir nuplaukia paviršium: apmąstymai, kuriuos spektaklis sukelia, neveda prie kažin kokių genialių atradimų, veikiau prie to, kas daugumai lyg ir žinoma, lyg ir aišku. O plaukimo procesas malonus - žiūrovas nėra skandinamas, idėjoms išsakyti pasitelkiama gudri forma, leidžianti ir pakontempliuoti, ir ironiškai pasišypsoti. Ir viskas čia gerai.
