Naujausia Kirilo Glušajevo premjera „Aš nieko neatsimenu“ pagal Arthuro Millerio pjesę skirta psichologinio teatro pasiilgusiems žiūrovams. Taip pat ir pasiilgusiems paprastų, nuoširdžių emocijų, kurias pastaraisiais laikais linkstame slėpti - teatre po siekiu stebinti netikėtomis formomis, o gyvenime po svarbesniais šiandieniniais poreikiais: girtis savo laimėjimais ir įgytais turtais ar išsiaiškinti, kieno nuomonė teisingiausia.
Paprastas, mielas, pastelinėmis spalvomis nutapytas kūrinys gali tapti priebėga visiems, pavargusiems nuo krūvos eksperimentų, spalvingų projekcijų, mikrofonų ir kitų garso bei vaizdo „triukšmą“ keliančių priemonių. „Aš nieko neatsimenu“ yra spektaklis - dviejų žmonių susitikimas, kuriame veiksmiškai nieko ypatingo nenutinka, nieko šokiruojančio nepaaiškėja ir kuriame žiūrovams siūloma tiesiog pabūti: lėtai, dėmesingai, jaukiai ir galiausiai - šiek tiek graudžiai.
Režisierius teigia, kad geriausiai šį spektaklį turėtų suprasti sulaukę 35-erių metų ir vyresni žiūrovai. Pritarčiau ir patikslinčiau - pjesėje plėtojama problematika pakankamai bendražmogiška, kad ją pajustų įvairaus amžiaus žmonės, tačiau tapatintis su idėjomis, kad geriausi laikai jau praeity ir šiandien jautiesi galintis tik gedėti praradimų, jauniems žmonėms gali būti sudėtinga ar bent jau šiek tiek baisu ir nesmagu. Nesulaukus nė 30-ies nesinori mąstyti apie laiką, kai viskas, ką veikei daugybę metų, galbūt pradės atrodyti beprasmiška ir netikra.
Į Vilniaus mažojo teatro salę įžengę žiūrovai žvelgia į šviesų kambarį, kuriame sėdi Gedimino Girdvainio Leo. Pradžioje erdvę dengia permatoma uždanga, ant kurios užrašyta rusų dramaturgo Aleksejaus Slapovskio citata, primenanti, jog patys esame savo prisiminimų režisieriai ir aktoriai, o mėgstamiausias mūsų siužetas - ta vienintelė tikroji meilė. Uždanga pati nekyla - ją nutraukia Gintarė Latvėnaitė, prieš žengdama į sceną kaip Leonora - geriausio Leo draugo našlė. Atidengus šydą vaizdas netampa ryškesnis - scenoje pastatytas Leo kambarys su stalu, kėdėmis, foteliu, lentynomis, brėžiniais ant sienų ir daugybe kitų detalių (scenografas Marijus Jacovskis, dailininkas-butaforas Darius Bražiūnas). Pilkšvas, tarsi apdulkėjęs nuo ilgo nenaudojimo. Tokiame fone sėdi senelis (Gedimino Girdvainio Leo) ir lupa obuolį - klasikų klasika, atklydusi iš Lietuvos kaimų.
Kadaise išgirdau jauno režisieriaus pasvarstymą, kad teatro scenoje parodyti laiko šuolį įmanoma tik teksto pagalba. Regis, Glušajevui atrodo panašiai - spektaklio pradžioje projekcijose nurodoma, kad matome Leo prisiminimus ir kad pasirodanti Leonora yra tokia, kokia atrodė prieš daugiau nei trisdešimt metų (teisinant jauną aktorės išvaizdą).
Primygtinis kartojimas, jog spektaklio veiksmas vyksta prisiminimuose, kiek trikdo paslaptingą blankių spalvų scenografijos, jautrios muzikos (kompozitorius Tomas Stirna), jaukaus, konkrečias detales ryškinančio apšvietimo (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) bei Leo ramybės kuriamą atmosferą, atimdamas iš žiūrovo dalį galimybių nesuprasti ir svarstyti pačiam. Kita vertus, taip apsidraudžiama nuo galimybės būti suprastiems tiesiogiai - paaiškinęs, jog viskas vyksta prisiminimuose, gali būti tikras, kad žiūrovai psichologinės vaidybos darbą stebės per sąlygiškumo prizmę, nes kuo daugiau metų skiria žmogų nuo įvykių, tuo mažiau juose lieka realybės ir daugiau interpretacijų, svajonių, įsivaizdavimų.
Leo prisiminimų teatras - pokalbiai su jo mirusio draugo žmona Leonora, kasdien užeinančia pasikalbėti su vieninteliu jai likusiu artimu žmogumi ir šiek tiek išgerti. Tai elegantiška, išoriškai tvarkinga moteris, kalbanti reikšmingu ir kartais perdėm manieringu tonu - čia kilo mintis, kad aktorė sąmoningai parodijuoja prieš tai vaidmenį repetavusią Eglę Gabrėnaitę, tačiau tokią manierą galėjo lemti ir nurodymas dramaturgo remarkose: „Leonora kalba Naujosios Anglijos tarme su Europos aristokratų akcentu, nors nepasakytum, kad tyčia jį mėgdžiodama.“
Kaip bebūtų, gana greitai paaiškėja, kad, priešingai išvaizdai, moters viduje vyrauja chaosas, su kuriuo susitvarkyti jai padeda tik užmaršumas. „Aš nieko neatsimenu“, - nuolat kartoja Leonora, vesdama iš kantrybės su jų gyvenimais susijusias smulkmenas puikiai menantį Leo. Leonora susitaikiusi su faktu, kad gyvenimas yra ne toks, kokio jai norėtųsi, o Leo tiki, kad iki paskutinės gyvenimo akimirkos gali būti naudingas pasauliui, nes visada turi ką jam duoti. Paradoksalu, kad paraleliai jis nuolat laido pastabas, įrodančias cinišką jo požiūrį į gyvybę.
Norėtųsi kaltinti spektaklį, kad vien į pokalbius besiremiantis veiksmas niekur nenuveda, tačiau ilgainiui pradeda kirbėti mintis, jog tai ir yra didžioji vaizduojamos situacijos tragedija - pasaulio neteisybės pojūtis ir klaikus neryžtingumas pačiam kovoti už savo laimę. Tikėtina, tai galėjo būti viena svarbesnių užduočių aktoriams - valandą laiko švelniai, komiškai „kapotis“, viduje slepiant metų metus besikaupiančią neviltį ir vienišumą. Regis, tokius žmoniškus paradoksus šiandien priimti ir suprasti lengviau nei realius skausmo protrūkius. Galbūt todėl klausimas „Ir kodėl aš dar nenumiriau?“ ir atsakymas „Gal kada ir sulauksi“ skamba kur kas jautriau nei tiesioginė skausmo išraiška - slapčia verkiantys ar visiškai atvirai raudantys aktoriai.
„Aš nieko neatsimenu“ - tai nusilenkimas psichologinio teatro tradicijai, kadaise taip garsinusiai Lietuvos teatrą. Taip pat - pagarbos atidavimas šįmet Nacionalinei premijai nominuoto Gedimino Girdvainio talentui ir ilgamečiam darbui, kurį pats režisierius teigia žymintis video projekcijose (autorė - Aneta Bublytė), primindamas, jog didelę dalį svarbiausių savo vaidmenų aktorius atliko kine. Kitaip sakant, pats spektaklis pastatytas tarsi prisiminimas apie praeinančius laikus, apie tai, kas slenka į užmarštį, tačiau vis dar laikosi ir kol bus gyvų liudininkų, tol liks viltis sugrąžinti bent dalį nostalgiją keliančios praeities.
Pati beveik neabejoju, kad ilgainiui toks teatras grįš - ne tik dėl to, kad istorija sukasi ratu, bet ir todėl, kad teatras linksta tenkinti gyvenime nepatenkintus poreikius. O ko šiandien trūksta labiau nei gyvo, žmoniško, atviro santykio?
