Triušis Edvardas ir kiti

Ramunė Balevičiūtė 2019-10-18 7md.lt, 2019-10-11
Scena iš spektaklio „Triušis Edvardas“, režisierė Juliana Laikova. Viduryje - Valentinas Novopolskis (Triušis Edvardas). Gretos Skaraitienės nuotrauka.
Scena iš spektaklio „Triušis Edvardas“, režisierė Juliana Laikova. Viduryje - Valentinas Novopolskis (Triušis Edvardas). Gretos Skaraitienės nuotrauka.

aA

„Esu laimingiausia, nes galiu pasakoti žmonėms istorijas“, - yra sakiusi amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, išties užburiančiai papasakotos istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Šiandien teatre vaikams ne tiek daug pastatymų, sukurtų pagal šiuolaikinę literatūrą, todėl naujasis Rusų dramos teatro spektaklis „Triušis Edvardas“, kurio premjera įvyko praėjusio sezono pabaigoje, intriguoja vien dėl to (pagal DiCamillo knygą spektaklį prieš keletą metų pastatė ir Klaipėdos lėlių teatras). Priežasčių popietę su vaikais praleisti Rusų dramos teatre yra ir daugiau: iš Maskvos atvykusios dailininkės Julianos Laikovos sukurtas spektaklis - tikra puota akims, o pagrindinį veikėją - porcelianinį triušį Edvardą - vaidina šio teatro žvaigždė ir vienas įdomiausių vidurinės kartos Lietuvos aktorių Valentinas Novopolskis.

Pirmą kartą 2006 m. (Lietuvoje - 2012 m.) išleistame romane „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, kurį, beje, JAV tėvai išrinko geriausia knyga vaikams, o žurnalas „School Library Journal“ įtraukė į šimtą geriausių visų laikų knygų, skirtų jauniesiems skaitytojams, šiuolaikybės atributų nedaug, istorija rutuliojasi veikiau pasakiškoje nei realioje erdvėje, tačiau šiuolaikišką ją daro kas kita: nedidaktiškas ir neinfantilus kalbėjimas vaikams, pasitikint jų gebėjimu suprasti žmogaus - vaiko ir suaugusiojo - vidinio pasaulio virsmus. Edvardas Tiuleinas - tai gražuolis porcelianinis triušis, mylima, bet nemylinti lėlė, per kelionę laivu įkrintanti į jūrą ir taip pradedanti savo odisėją iš vienų šeimininkų pas kitus. Žmonės su dėkingumu ir meile įsileidžia žaislą į savo namus ir širdis, tačiau Triušio širdis lieka užrakinta. Iki tol, kol žaislas grįžta į jau suaugusios savo pirmosios šeimininkės šeimą.

Spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrėjai vis dėlto susitelkė į kūrinio „pasakiškumą“ ir jiems svarbesnė, regis, tapo tikroji, o ne vidinė pagrindinio veikėjo kelionė. Todėl scenoje regime įspūdingą formų, medžiagų ir spalvų kaleidoskopą. Kaip kokioje misterijoje, pasakojimą pirmyn stumia veiksmo vietų kaita ir atrodo, kad svarbiausiu uždaviniu režisierei ir dailininkei Laikovai tapo erdvinės transformacijos ir vienų personažų virtimas kitais. Tad Tiuleinų namų svetainė, visa balta kaip Sniego Karalienės rūmai, scenoje virsta jūros dugnu, šis - žvejo namų kiemu, šis - sąvartynu ir pan. Spektaklio stilius eklektiškas, su gausybe detalių iš pačių skirtingiausių materijų. Vaikus džiugina netikėti scenografijos ir šviesų efektai (šviesų dailininkas Igoris Fominas) bei ryškūs išradingi Chetago Cabolovo kostiumai, o nuotaiką kuria tai džiugi, tai nostalgiška Fausto Latėno muzika. Jei tai būtų dailininko teatras, galbūt to pakaktų, bet spektaklyje svarbus ir draminis lygmuo - ne tik vaizdais, bet ir tekstu pasakojama istorija, personažų santykiai, jų psichologija.

Pasakojimą sekti nėra sudėtinga, ir tai didelis dramaturgės Ingridos Ragelskienės nuopelnas, - sunkiau pagauti pagrindinę spektaklio mintį. Nors personažai daug kalba apie meilę, vis iškyla ir netekties tema, ją nustelbia infantili ir / arba stereotipiška daugelio aktorių vaidyba. Kodėl manoma, kad spektaklyje vaikams nėra vietos tikriems jausmams? Kad juos reikia išdidinti, suprimityvinti arba paversti sentimentaliais? Pavyzdžiui, Anžela Bizunovič vaidina bet kuriam spektakliui vaikams tinkamą „piktąją pamotę“ (nors iš tiesų - senelę Pelegriną ir Ledų pardavėją), Liuda Gnatenko - rūpestingą, „teisingą“ mamą, Tatjana Genzel - gerąją senelę, Arturas Svorobovičius - irgi iš bet kurio kito spektaklio atklydusį berniuką. Meilę „Triušio Edvardo“ personažai išreiškia jausmingais šūkčiojimais ir garsiais atodūsiais, pyktį - griausmingu riaumojimu, mostagavimu rankomis ir pan.

Iš margos personažų aplinkos išsiskiria Triušį Edvardą įkūnijantis Valentinas Novopolskis. Su ilgomis ausimis ir medžiaginiu triušiu ant krūtinės jis žaviai vaidina ekscentrišką savimylą dendį, į aplinkinių egzaltaciją žvelgiantį su švelnia panieka ir atlaidumu. Negali nepastebėti metateatrinio vaidmens lygmens, kurį sukuria išryškėjanti paties aktoriaus pozicija. Jo vaidinamas personažas nedalyvauja šiame hiperbolizuotų išraiškų karnavale ir išlieka atsiribojęs iki pačios spektaklio pabaigos, kai lyg ir turėtų tapti toks kaip kiti. Tačiau jo prigimtis kita (ir, matyt, profesinės aktoriaus nuostatos kitokios), todėl širdį jis atveria tyliai, o tai tokioje balaganinėje apsuptyje gali likti ir nepastebėta.

7md.lt

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.