Prieš dvidešimt suvirš metų Klaipėdoje gimęs festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ jau ne kartą yra prisidėjęs prie Lietuvos šokio kultūros įvairovės stiprinimo. Šiais metais jo indėlis - ypatingas. Tai naujas vilniečio choreografo Martyno Rimeikio darbas - Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, afišose pristatomas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis (premjera - rugpjūčio 16 ir 17 d.).
Žalčiai, tinklai, karūnos, povandeniniai rūmai, nesuavimos klumpės ir nesuverpiami kuodeliai šį kartą liko glūdėti XX a. antrosios pusės Lietuvos kultūrą žinančiųjų kolektyvinėje atmintyje. Nors spektaklio programėlėje atiduodama pagarba kompozitoriui, nurodant jo libreto autorystę, šį tekstą galima suvokti kaip XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sukurto baleto muzikos literatūrinį pagrindą, kurio dramaturginės smulkmenos naujajam scenos kūriniui įtakos jau nebeturi.
Choreografas žinomą pasaką suvokė kaip mitą, kuriame svarbu ne aplinka ar detalės, bet herojus ištikusios lemties tragizmas. Tik scenografas Marijus Jacovskis mėgino spektakliui suteikti tam tikrų veiksmo vietą nurodančių (kad ir labai lakoniškų ir apibendrintų) vaizdinių asociacijų, naudodamas nesunkiai atpažįstamus, su jūra ir net konkrečiai su Palanga susijusius motyvus: virvių ir grandinių krūvos, molo poliai, tilto fragmentas.
Palanga - itin tinkama vieta šiam spektakliui: čia gyveno kompozitoriaus tėvai, vasarodavo ir kurdavo jis pats, čia 1960-aisiais, baleto premjeros metais, atidengta Roberto Antinio skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, čia vaikystėje po tradicinių saulės palydų su tėvais grįždamas per vakarėjantį Tiškevičių parką baugščiai spėliodavai - kuri eglė ta, tikroji?
Jau ne pirmą kartą tenka žiūrėti šokio spektaklį 2015 m. atnaujintoje Palangos koncertų salėje ir apgailestauti, kad didesnių ambicijų scenos kūriniams ši erdvė nėra dėkinga - stinga techninių galimybių scenovaizdžiui ir apšvietimui. Jacovskis pastaraisiais darbais su Rimeikiu išlepino žiūrovus lakoniškais ir konceptualiais sprendimais, padedančiais kurti vidinę, jausminę spektaklio dramaturgiją, - šiuo požiūriu kol kas neprilygstamas jo darbas Mindaugo Urbaičio „Procesui“. „Eglės“ sceniniams elementams stinga dinamikos, jų minimalizmas kiek iliustratyvus, norėtųsi išradingesnių dviejų pasaulių skirties akcentų, erdvės, kurioje geriau atsiskleistų choreografiniai sprendimai. Tapybiškos Levo Kleino šviesos taip pat atrodė kiek monotoniškai, žemė ir jūra neįgavo įtaigių, filosofiškai pateisinamų prasminių kontrastų.
Balsio baletas - ko gero, dažniausiai statytas Lietuvos scenoje: pirmasis spektaklio ėmėsi Vytautas Grivickas (1960; jis buvo vienas iš pirmojo ir vienintelio Lietuvos kino studijoje sukurto filmo-baleto autorių, filmo premjera įvyko 1965-aisiais, jį galima pasižiūrėti LRT mediatekoje), vėliau baletą statė Elegijus Bukaitis, į pagalbą pasitelkęs talentingąjį dailininką Rimtautą Gibavičių (1976); Egidijus Domeika (dailininkė Dalia Mataitienė, 1995; įrašas taip pat saugomas LRT mediatekoje). Naujausia anglo George'o Williamsono „Eglės žalčių karalienės“ interpretacija (2015) dar teberodoma Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Dviejuose pastaruosiuose šio baleto pastatymuose, kuriuos teko matyti, daugiausia klausimų kėlė poetinės, pasakoje labai svarbios scenos - piršlybos, netikra nuotaka, Žilvino skirti Eglei neįveikiami darbai, Žilvino nužudymas, Eglės ir jos vaikų virtimas medžiais; spektakliuose jos stokojo įtaigos, atrodė iliustratyviai.
Rimeikio „Eglės“ režisūroje ir choreografijoje iliustracijų neliko - mąstoma apie pasmerktą skirtingiems pasauliams priklausančių herojų meilę, apie jų egzistencinį nerimą, kuriam nelemta išsisklaidyti ir kuris visais atvejais turės pražūtingų pasekmių. Choreografas apsaugojo spektaklį nuo literatūrinių asociacijų, sukūrė šiuolaikišką vaizdinę formą, kuri surado tinkamą ryšį su muzika ir nesileido jos užgožiama. Žilvino pasiuntinių plastika griežta, lakoniška, be jokių zoomorfinių užuominų; netikra nuotaka - viena iš kaimo merginų, žaismingai koketuojančių su piršliais iki pat gegutės signalo. Iš Žilvino skirtų darbų liko vien klumpių avėjimo epizodas, bet šią užduotį padeda įveikti ne ragana (kurios išvis spektaklyje nėra), o pats Žilvinas. Drebulės kvotimo scenoje neliko dekoratyvaus smurto dramatizavimo, emocijų pertekliaus - Žilvino šaukinys išgaunamas tarytum nejučia, o Žilvino ir keturių brolių susidūrimas įdomus ritualinėmis potekstėmis. Ypač sujaudina paskutinis Žilvino ir Drebulės apsikabinimas, po kurio ir prasideda gerai žinomos pasakos metamorfozės - virsmas medžiais. Choreografas šią sceną taip pat sprendžia paprastai, tačiau įtaigiai: sustingsta-sumedėja Drebulė, Ąžuolas, galiausiai - ir pati Eglė - beveik nuolankiai, be jokių efektingų pozų ar patoso.
Dauguma spektaklio scenų - choreografinės; čia beveik nėra vaikštinėjimų, gestikuliacijos, atidžiai įsiklausius į muziką, kiekviena situacija choreografizuojama pasitelkiant įdomius mikrojudesius, išvengiant deklaratyvios ekspresijos, kurią kartais provokuoja veiksmą pasakoti linkusi muzika. Pasirinkta šokio kalba reikalauja daug fizinių jėgų, tačiau neuždaro artistų choreografinėse schemose, leidžia jiems pasijusti kuriamų vaizdinių bendraautoriais. Atsisakius klasikinės, neoklasikinės leksikos pavyko sukurti fiziniu ir metafiziniu požiūriu intensyvų plastinį naratyvą, toliau tvirtinantį savitą Rimeikio, kaip choreografo, tapatybę.
Įsiminė kelios scenos, kurių interpretacijas dar norėtųsi pasitikrinti būsimuose „Eglės“ spektakliuose. Eglės išgabenimo į jūrą epizode išvengiama patetikos, o tėvo ir brolių tūžmą suvaldo lakoniški, orūs motinos gestai ir žvilgsniai; taip sukuriamas akivaizdus moteriško solidarumo akcentas, tvirtas motinos ir dukters ryšys, apčiuopiamas ir antroje spektaklio dalyje Eglei grįžus į tėviškę. Drebulės šokis antroje dalyje, atvykus į Eglės tėviškę, - gaivališkas, valiūkiškas, savaip atkartojantis trijų seserų žaismą spektaklio pirmoje dalyje, prisidedantis įprasminant moters likimo temą. Spektaklio finale Drebulės išdavystė suvokiama kaip neišvengiamybė, todėl Eglės paguoda tolygiai padalijama abiem vaikams.
Spektaklis pradedamas Žilvino monologu, vis dėlto pagrindinė jo veikėja - Eglė, jos paveikslas tampa svarbiausiu jausminiu ir reikšminiu akcentu. Eglės vaidmenį abiejuose premjeriniuose spektakliuose šoko Julija Stankevičiūtė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė, ryžtingai kopianti pripažinimo link. Prieš porą metų baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (klasikinio šokio pedagogė Beatričė Tomaševičienė), ji ne tik tapo 2018 m. LNOBT baleto viltimi, bet ir sėkmingai dalyvavo choreografinių projektų koncerte „Kūrybinis impulsas“. Akivaizdu, kad Rimeikio braižas jai artimas, suteikia progų atsiskleisti individualybei, o Eglės vaidmuo - neabejotina jaunos šokėjos sėkmė. Tai nėra įprasta merginos-moters-motinos likimo trajektorija, brėžiama artistiniais triukais. Maža tėra tokių - bent jau Rimeikio spektaklio - žiūrovų, kurie nežinotų, kaip jis baigsis, todėl nei choreografui, nei artistams nereikia dirbtinai kurti draminės intrigos. Kita vertus, emocinė personažo raida akivaizdi muzikoje, o choreografas, pasitelkęs ją į pagalbą, sukonstruoja plastinius pavidalus, kuriems gyvybę įkvepia kūrybiškas artistės santykis su siūloma medžiaga. Imponuoja Stankevičiūtės kuriamas racionalumo ir emocionalumo dialogas, gebėjimas išvengti pervaidinimo ir kurti personažą iš įprasmintų judesių, kurie iškalbingi tiek monologuose, tiek dialoguose su kitais spektaklio veikėjais.
Žilvino paveikslą sukūrė šokėjas Mantas Černeckas - jo plastika santūri, bet raiški, turininga, jis geba užmegzti partnerystės ryšį tiek su Egle, tiek su Drebule, bet vengia sentimentalumo ir daugiausia dėmesio skiria organiškai judesio sklaidai.
Šiame sezone Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė pasipildė naujais šokėjais - spektaklio programėlėje įrašyta M.K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventė Kamilė Pilibaitytė (ji baigė Audronės Domeikienės klasę), taip pat keletas šokėjų iš Ukrainos, o du naujokai atliko reikšmingus vaidmenis. Kijevo baleto mokyklos auklėtinė Kira Tykhonova gerai perprato choreografo sumanymą ir tiek artistiniu, tiek plastiniu požiūriu sukūrė vientisą Drebulės - likimo įrankio - paveikslą; jos šokis lengvas, sklandus, vaidyba organiška. Vladislavas Bondaras, baigęs Serge'o Lifario choreografijos koledžą Kijeve, įsiminė gaivališka šokio energija. Teatro artistės Ema Marija Maslauskaitė ir Eiva Dobilaitė Eglės seserų vaidmenis taip pat perteikė sklandžiai ir nuotaikingai. Choreografinis ir Tėvo (Darius Berulis) bei Motinos (Aušra Krasauskaitė) duetas, šių veikėjų plastika santūresnė, bet ne mažiau įdomi, papildanti spektaklį svarbiais prasminiais akcentais. Rimeikio pasirinkta šokio stilistika suvienijo visą Klaipėdos muzikinio teatro trupę, leido visiems artistams maksimaliai įsijausti į emocinę spektaklio atmosferą.
Kaip ir kitiems Rimeikio spektakliams, šiam būdingas beveik monochrominis koloritas, kurio prisilaikė ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė. Drabužiai lakoniškų formų, lengvi, atrodo, patogūs šokti, detalėmis nesistengiama iliustruoti veikėjų, bendrą spektaklio paletę jie papildo keliais mėlynais atspalviais: sodriai tamsūs jūros dugno gyventojų drabužiai, melsvais ir pilkšvas pustoniais mirguliuoja Eglės suknelės klostės paskutinėje dalyje.
Dirigentas Modestas Barkauskas su Klaipėdos muzikinio teatro orkestro artistais įtaigiai perteikė Balsio muzikos dramatizmą, išryškino ir lyriškuosius, introvertiškus jos aspektus, padėjo jai suskambėti jaudinančiai ir šiuolaikiškai. Sceninė Rimeikio „Eglės žalčių karalienės“ biografija prasidėjo, ji tęsis Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje, ją plėtos ir turtins kiti pagrindinius vaidmenis rengiantys artistai. Būtų puiku, kad spektaklis sulauktų ir rekonstruotos Klaipėdos muzikinio teatro scenos.