Į tarptautinį lėlių teatro festivalį „Materia magica“ ankstų gegužės 16-osios rytą, nelaukę, kol bus vežamas Gintarės Radvilavičiūtės režisuotas „Doriano Grėjaus portretas“, su keliais Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovais išvykome traukiniu, norėdami spėti į pirmąjį, 12 val. pasirodymą. Klaipėdos kultūros fabrike festivalį atidarė olandas Leo Petersenas savo paties atliekamu ir režisuotu spektakliu „Rankas aukštyn!“. Taip, rankos su vis kitomis medinėmis akimis ir mažųjų žiūrovų juokas atvėrė lėlių ir objektų magijos duris. Vėliau, per keturias festivalio dienas, teks išvysti dar daug įvairiausių akių ir pirštų miklumo. Ne vienas spektaklis žadins vaizduotę kaip tik priemonių paprastumu (primenant, jog lėlių teatras dažnai yra būtent keliaujantis teatras) bei, reginių pabaigoje, negailestingu jų demaskavimu - pakviečiant vaikus tiesiai į sceną apžiūrėti viso ką tik matyto kūrinio turto.
Tokiuose spektakliuose dažnai svarbus ne tiek iliuzijos kūrimas, kiek paprastas, šiltas bendravimas su publika bei žaidybinės nuotaikos aura. Tai itin ryškiai atsispindėjo užburiančio pasakotojo iš Vokietijos Joachimo Torbahno spektaklyje „Molio žaidimai“. Ant mažyčio staliuko atgijo ištisi pasakų pasauliai - ir ne tiek dėl rankų miklumo, kiek dėl tomis pasakomis, regis, visiškai įtikėjusio molio žaidėjo, kuris tarytum pats šia medžiaga labiausiai žavėdamasis kuo rimčiausiai sekė ir perdavė molio diktuojamas istorijas. Juk ką tik mūsų akyse užgimusi princesė gali transformuotis ir į paprasčiausią kepsnį, taip ne sugriaudama istoriją, o pakreipdama ją kulinarinės temos link...
Per šiuos mažyčius, vaikams skirtus spektaklius ne kartą teko pagalvoti, kaip sunku šiais laikais išlaikyti dėmesį žiūrint į vieną tašką, kai veiksmas vyksta linijinėje plokštumoje, ant nedidelio kvadrato ar akvariume. Lyg visas kūnas iš anksto būtų pasirengęs dėmesį išskaidančiai, o ne jį sutelkiančiai garsų, vaizdinių ar tiesiog savų pojūčių atakai. Juk dabar, regis, daug lengviau stebėti kelias linijas, kelis svarbius dalykus vienu metu. Ypač teatre, kuriame beveik neišvengiamai kas nors ką nors užstoja, o kažką labai smulkaus tiesiog sunku įžiūrėti... Kita vertus, tai susiję ne tik su dabarčiai būdinga dėmesio bei kantrybės stoka, o ir tuo, kad didesnė dalis šių spektaklių vengė rimtesnių temų bei istorijų, apsiribodami vienokių ar kitokių objektų transformacijos demonstravimu ir žavių žvėrelių maisto paieškomis.
Festivalyje pradedant nuo paauglių programos ir tęsiant - suaugusiųjų, pamąstyti (turiu omeny iškeltus klausimus, papasakotas istorijas) tikrai yra apie ką. Spektaklių paaugliams (nuo 10 metų) buvo du: Krokuvos figūrų teatras pristatė spektaklį „Bilis rūke“ (režisierius ir scenarijaus autorius Mateuszas Przyłęckis), kuriame, pasitelkiant šešėlių teatro formą, buvo analizuojamos mirties bei vienatvės temos. O Lietuvoje veikiantis „Stalo teatras“ parodė spektaklį „Sibiro haiku“, kurį pagal Jurgos Vilės tekstus iš to paties pavadinimo knygos režisavo Saulė Degutytė. „Stalo teatrui“ įprastu stiliumi dešimtmetis berniukas (vaidina - Balys Ivanauskas) įvairiausiais buities daiktais pasakojo apie tremtį, kurios purvą ištverti padėjo kūryba. Abu spektakliai analizuoja rimtas problemas ir turi aiškias istorijos vaizdavimo taisykles, kurias lydi vienas po kito besipilantys žodžiai - iš jų kaip tik ir dėliojamas pasakojimo siužetas. Tai lyg tarpinė stotelė keliaujant į suaugusiųjų programos spektaklius ir tiesioginę vaizdų bei objektų kalbą.
Didžiulį įspūdį suaugusiųjų programoje man paliko Dresdeno jaunimo teatre izraeliečio Arielio Dorono režisuotas pasirodymas „Lankymo valandos baigtos“. Čia, kaip ir prieš porą metų „Materijoje magicoje“ rodytuose jo „Plastikiniuose herojuose“, per, regis, vien tik lengvabūdiškus žaidimus ir paprasčiausią provokaciją skleidžiasi neįtikėtinai žiauraus ir kartais tiesiog beprotiškai dviprasmiško, neapibrėžto mūsų pasaulio modelis. Atlikimo prasme šie kūriniai nėra lygintini, nes „Plastikiniai herojai“ buvo užbaigtas spektaklis su daugybe paties A. Dorono valdomų objektų (žaislinių tankų, kareivėlių ir pan.), gan aiškia dramaturgija, struktūra. O „Lankymo valandos baigtos“ yra labiau projektas, akcija, provokacija - iš anksto ne visai suplanuotas, pabaigos lyg neturintis veiksmas.
„Lankymo“ metu, laikydami po indelį spragėsių, stebime viešąją lėlių egzekuciją ir Klaipėdos lėlių teatro salėje stoviniuojame kur panorėję. Į šią erdvę viena po kitos kaukėtų lėlininkų įvedamos vis kitos ir vis kitokios mirčiai pasmerktos lėlės (pradedant keistais suaugusiaisiais ir baigiant kačiukais, tigriukais, vaikais...). Esame skatinami išsitraukti mobiliuosius telefonus ir įamžinti paskutines lėlių gyvenimo akimirkas. Esame skatinami veikti. Nesiginčysiu su skeptiškais žiūrovais: iš tiesų viskas balansuoja ant provokacijos provokacijai ribos bei žaidimo jautresnių žiūrovų emocijomis. Tačiau, man regis, šį reikalą su kaupu išteisina viena po kitos besidriekiančios dviprasmybės ir kaip tik dėl jų (o ne mirties bausmės temos) atliepiama šiandienos pasaulio problemoms.
Pirmiausia, išgelbėti lėles didžiausią šansą čia turi patys šalčiausieji, kurie, stebėdami jų egzekuciją, nepasibodėjo užkrimsti spragėsių - indelių dugne pasimato pagalbos šauksmas: „Help!“ Be to, kada lėlės būna gyvos? Juk tuo metu, kai jas valdo lėlininkai, taip pat atliekantys ir negailestingų budelių vaidmenis...
Po spektaklio pats režisierius sako, kad tas, kas išgelbėja lėlę, neišvengiamai yra pasmerktas ir nužudyti ją. Galiausiai, prasmingai įtraukiamos ir lėlės: juk kuo toliau, tuo dažniau katastrofas, neteisybę patiriantys, bet mūsų tiesiogiai neliečiantys asmenys atrodo tarytum lėlės: makabriškai, tikroviškai ir visgi ne visai įtikinamai. O mūsų bandymai įsitraukti į įvairiausias problemas, kad ir pasidalinant tragediją pranašaujančiomis žinutėmis feisbuke, dažnai yra neveiksmingi, netikslūs ir skirti tik mūsų pačių sąžinei nuraminti.
Tą patį vakarą, vos „Lankymui“ pasibaigus, žiūrovai galėjo patekti į kitą, jau nebe naikinimo, o gijimo seansą. Klaipėdos dramos teatre Duda Paiva, brazilų kilmės Olandijoje kuriantis menininkas, pristatė spektaklį „Aklasis“ (režisierė Nancy Black). Tai metaforų, archetipų, užslėptų demonų, neišklausytų nuoskaudų, nutylėtos vienatvės ar tiesiog to, kas visuomet su mumis, bet tik retkarčiais, ypatingomis progomis pražysta, pasaulis. Subtiliai, pamažu atsiskleidžia ypatingų atlikėjo talentų puokštė - puiki plastika, stiprus ir malonus balsas, aktoriniai, improvizaciniai sugebėjimai bei meistriškas žmogaus dydžio lėlių valdymas.
Šio kūrinio jėga - paslapties, vidinės gelmės įžeminimas. Bendraudamas su žiūrovais (kad ir leisdamas išmintingajai lėlei pagydyti visų akiniuotų žiūrovų regėjimą) D. Paiva sujungia du pasaulius: vidinį ir išorinį, kūrybos ir tikrovės, scenos ir žiūrovų. Ir taip prasideda tikrasis gijimas - ne vien kažkokioje sakralinėje erdvėje, ne vien ramybės būsenoj - čia ir dabar, be pagražinimų, su viskuo, ką savyje ir aplinkui save įžiūrime.
O štai festivalio uždarymo spektakliui „Aš - Sizifas“, kurį, įkvėptą A. Camus kūrinio „Sizifo mitas“, režisavo Veselka Kuncheva (Bulgarija), humoro jausmo, regis, pritrūko. Reikia pripažinti, Sizifo tema, nors ir neišsemiama, yra gerokai nuvalkiota: tikra pragaištis griebtis jos vien tik rimtai, todėl ir labai pagarbiai nusiteikus. Kitas pražūtingas dalykas - jau vien spektaklio anonse ir nuotraukose pateikti visas paveikiausias jo scenas. Juk po to praktiškai nebėra kuo nustebinti ar net paprasčiausiai sudominti žiūrovą... Vieno aktoriaus Stoyano Doychevo atliktas „Aš - Sizifas“ pasirodė sudurstytas iš paskirų etiudų (keletas jų patys savaime atrodė labai įdomiai), kuriuos siejo be perstojo leidžiami dūmai - paviršutiniškai kuriama egzistencinė atmosfera ir vis stiprėjantis patosas.
Galbūt bandant išvengti „Sizifo“ problemų, „Apeirono“ teatre parodytas Jano Jedenako (Vokietija) „Seansas“ pagal gerokai mažiau (bent Lietuvoje) žinomą G. Maupassant'o apsakymą „Horla“ tetruko 20 minučių. Spektaklis atrodė išties paveikus, stilingas, tik... Ne toks įspūdingas, kad galėtų sau leisti baigtis vos prasidėjęs. Žaidimas su šviesa ir šešėliais, pasvarstymai apie tai, kas nematoma, neturėjo vietos augti, priešingai, nei pačiame apsakyme, kuriame veriasi pamažu (ir būtent tai ypač svarbu!) augantis siaubas.
Kartu su lėliškomis kino programomis vaikams ir suaugusiems, su kūrybinėmis dirbtuvėmis paaugliams, su dvi dienas rodytu, bet kuriuo metu galimu aplankyti spektakliu kūdikiams LUMI („Šeiko šokio teatras“) bei pospektakliniais susitikimais su lėlininkais „Materia Magica“ organizatoriai pasiūlė margaspalvę, įvairiapusišką 10-ojo jubiliejaus vertą programą. Kuo ji skiriasi nuo kitų: šokio, dramos teatro ar cirko? Man regis, pirmiausia - meditatyvumu. Atlikėjas, nukreipdamas dėmesį nuo savęs į objektą, kviečia visus ramiai, be didelių iliuzijų stebėti vieną tašką. Dėmesys čia ne skaidomas, bet sutelkiamas. O temos, priešingai, prasidėjusios žvėrelių augimu, globėjišku tėvų ir vaikų santykiu, galiausiai aprėpė ir visą (kiekviename žmoguje telpančią) visatą.
