Lietuvos teatriniame kalendoriuje sausį drąsiai galima skelbti teatro vaikams mėnesiu: tuo metu tradiciškai vyksta tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“, o neretai ir teatrai, nespėję į Kalėdų traukinį, pakviečia į premjeras. Šie metai - ne išimtis. Kol „Menų spaustuvė“ viliojo „kitokio“ teatro vaikams mėgėjus, Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), nekreipdamas dėmesio į vakarietiškas madas ir tendencijas, pristatė „seną gerą“ klasiką - Antono Čechovo „Kaštonę“, mūsų kontekste tikriausiai geriau žinomą iš sovietinio animacinio filmo.
Sakau tai be jokios ironijos. Nors estetikos ir pačios spektaklio vaikams sampratos požiūriu festivalio „Kitoks“ atvežti spektakliai ir Rusų dramos teatro premjera skiriasi kardinaliai, nedrįsčiau tvirtinti, kad antroji prastesnė. Taip, maskvietės režisierės Marinos Čaplinos „Kaštonė“ yra išaugusi iš literatūrinio teatro tradicijos su nuoseklia istorija ir aiškiai apibrėžtais personažais. Taip, spektakliu siekiama daugiausia palinksminti ir pamokyti. Taip, jis ryškus, garsus ir „šventiškas“. Taip, jis skirtas „visiems nuo 7 metų“. Bet - kodėl gi ne? Svarbu, kad vaikai patirtų scenos meno įvairovę.
Taigi Marinai Čaplinai svarbiausia papasakoti paprasto šunelio, o iš tiesų - mažo žmogaus istoriją. Tiesa, potekstės paliekamos tėvų namų darbams, nes scenoje vaikai mato gana linksmą Kaštonės istoriją, kurią paįvairina baimės ir liūdesio intarpai. Toji istorija apie atsitiktinai geraširdžio cirko artisto globon patekusį šunelį, kuris progai pasitaikius vis dėlto nedvejodamas grįžta pas senąjį jį engusį šeimininką, papasakota aiškiai, taupiai ir skoningai. Kiekviena scena apgalvota, paremta tiksliu režisūriniu sprendimu. O režisūrinis teatras vaikams, reikia pasakyti, pas mus nedažnas reiškinys.
Visus personažus vaidina du skirtingi Rusų dramos teatro aktorių duetai: Juliana Volodko arba Aleksandra Metalnikova ir Julija Krutko arba Jevgenija Karpikova. Premjeros dieną (sausio 13-ąją) teko pamatyti antrąją aktorių sudėtį. Pirmiausia, kas kelia susižavėjimą, - tai puiki aktorių sceninė kalba, leidžianti atsiskleisti Čechovo kalbos vaizdingumui. Nors spektaklis sukurtas klounados principu ir aktorės čia yra klounės, vaidinančios skirtingus personažus, jų vaidyba lengva, neperspausta, išryškinanti detales, neleidžianti žodžiui tapti nereikšmingam. Trumpai sakant, scenoje neišvystame nevaldomo balagano, kaip dažnai nutinka spektakliuose vaikams, kai aktorius nubloškia į improvizacijos lankas.
Aleksandra Metalnikova subtilesnė, trapesnė, labiau žadinanti empatiją, Jevgenija Karpikova - „garsesnė“, tiesmukesnė, linkusi į farsą. Tačiau amplua principas spektaklyje negalioja - abi artistės pasikeisdamos vaidina visus personažus: girtuoklį šeimininką stalių ir jo sūnų, naująjį šeimininką ir jo globotinius katiną, žąsiną ir kiaulaitę. Žavus epizodas, kai jiedvi net susiginčija, kuri vaidins Kaštonę. Atvirai pabrėžiant žaidybinį vaidmenų kūrimo pobūdį išvengiama sentimentalumo ir publikos graudenimo.
Į teatrinį žaidimą retsykiais įtraukiami ir vaikai: paprašant vieno iš jų suvaidinti šunelį, žaidžiant su jais didžiuliais balionais ir mėtant į salę saldainius, kurie gyvūnėliams yra „fu“. Triukai negudrūs, neoriginalūs, tačiau dėl aktorių nuoširdumo nekyla noro spektaklio kūrėjus kaltinti publikos papirkinėjimu.
Vizualiai Rusų dramos teatro „Kaštonė“ lakoniška ir tiksli. Pagrindinė dailininkės, taip pat viešnios iš Maskvos, Aleksandros Abroskinos scenovaizdžio detalė - nedidelė mobili širma, vaizduojanti skirtingas veiksmo vietas. Virš jos, scenos palubėje, kabo gyvūnų galvų pavidalo lempučių debesys, padedantys išgauti ir šventinę, ir ilgesio, ir baugaus sapno atmosferą.
Spektaklio pabaigoje jo kūrėjos ironiškai ir žaismingai atiduoda pagarbą stanislavskiškajai teatro tradicijai: aktorės iššauna iš butaforinio šautuvo, kuris, trumpai panaudotas pradžioje, visą laiką kabėjo širmos šone. Šiuo atveju tikrai nėra ko gėdytis priklausomybės senajai tradicijai, kuri LRDT „Kaštonėje“ visų pirma reiškia aukštą scenos kultūrą ir profesinę etiką.
