Diskutuoti apie grožį beveik tas pats kaip apie orą. Pavyzdžiui, turbūt visi sutiks, kad oras pastarosiomis dienomis atšalo, o ne atšilo. Faktas. O kas pasakys ir įvertins, kas yra gražu, o kas - nelabai? Ypač jei kalbama apie fizines žmogaus savybes. Juk žmonių sukurti klasifikavimo ir vertinimo etalonai paneigia patys save. Diskusijai apie visuomenę kaustančius stereotipus į Lietuvos rusų dramos teatrą kviečia jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus, pastatęs spektaklį „Urodas“. Taigi šįkart - ne apie orą.
Pjesės autoriaus - vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo - brutalumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti iš Lietuvoje statytų spektaklių „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė) ir pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomos komedijos „Bjaurusis“ (rež. Vilius Malinauskas). Šiandien vyrų ir moterų grožio standartai ne tik išsikreipia, bet ir virsta neigiamais stereotipais. Šie lemia asimetriškus lyčių santykius, prietarus ir diskriminaciją. Pjesėje „Bjaurusis“ dramaturgas pašiepia grožio kulto išprovokuotą masinę psichozę. 2007-aisiais parašytas tekstas šiandien skamba dar ironiškiau: grožio paslaugos tapo dar prieinamesnės, o socialinėse medijose reiškiasi ir nuomonę išsako beveik kiekvienas. Tereikia šiek tiek pastangų ir pinigų.
Spektaklio centre - keturi aktoriai, atliekantys aštuonis vaidmenis, ir dvi šokėjos (Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė). Letė (Artūras Aleksejevas) savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo Šeflerio (Olegas Čeklu) ar Karlmano (Telmanas Ragimovas), mat kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė Utalla visus papuošė vienodais geltonais kostiumais ir perukais. Fanė (Liuda Gnatenko) irgi vilki geltoną kostiumą, tik moterišką, ir, žinoma, turi peruką. Nors išoriškai veikėjai atrodo taip pat, kiekvieno jų statusas yra kitoks. Šefleris - viršininkas ir kartu plastikos chirurgas, Letė - išradėjas, o Karlmanas - jo padėjėjas bei Fanės sūnus. Fanė - vienintelė moteris, Letės žmona, o kartu ir Karlmano motina bei korporacijos savininkė.
Letė - sėkmingos karjeros ir šeimos žmogus, fizikas, išradęs kištukinę jungtį 2SK. Tačiau pasidžiaugti sėkme jam neleidžia viršininkas, staiga pareiškęs, kad jo išvaizda atbaidys pirkėjus, tad viešuose renginiuose jį turės pakeisti padėjėjas Karlmanas. Pjesė neskaidoma scenomis, dialogai nenutrūksta, retos ir muzikinės pauzės, nes režisierius Aleksandras Špilevojus istoriją suveržia beveik nuolat skambančia technomuzika (kompozitorius Paulius Trijonis), pats tarsi spektaklio dirigentas stoja prie didžėjaus pulto ir, keisdamas muziką, kuria spektaklio ritmą.
Spektaklyje nematome psichologinės dramos, ašarų ir išgyvenimų: tekstas manieringai, net įkyriai sakomas tiesiai į mikrofoną, aktoriai, atkartojantys mechaniškus judesius, scenoje marširuoja tarsi šachmatų lentoje (scenografė Renata Valčik). Ryškus apšvietimas, spalvos, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos (jų autorius Andrejus Špilevojus), ritminga muzika ir plastiški aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją. Šaržuota vaidybos maniera žiūrovui neleidžia susitapatinti su satyrine istorija, tačiau ilgainiui spektaklis tampa monotoniškas, jaučiamas įvairesnės raiškos ir scenų dinamikos trūkumas.
Situacija absurdiška kaip ir gyvenimas: Letė paklauso aplinkinių ir pasidaro plastinę operaciją, tampa gražuoliu, bet viską praranda. Gerbėjų, pristatymų bei susitikimų pavogtas laikas pasiglemžia ir karjerą (nebėra laiko naujiems išradimams), ir žmoną (ji mieliau pasirenka tą, kurio nereikia laukti), ir pinigus. Tad Letės sėkmė buvo apgaulinga ir trumpalaikė. Spektaklio finale jis lieka vienas, išsiilgęs savęs tokio, koks buvo prieš operaciją, kai dar nežinojo, kad yra bjaurus.
Režisierius, suvienodindamas aktorių išvaizdą, ne tik ironizuoja (kaip atskirti, kuris gražesnis, jei visi vienodi?), bet ir sufleruoja šizofrenišką perspektyvą - Šeflerio galvoje vyksta konfliktas ne su socialine aplinka, o su viršesne, menkesne bei moteriškąja savo paties puse. Pjesė išjuokia žiaurią vartotojišką visuomenę, neigiančią individualumą ir priimančią tik tuos, kurie gali būti naudingi. Taip užribyje atsiduria ne tik technologijoms nepaklūstantys vyresnės kartos, bet ir jauni žmonės. Vis daugiau laiko praleisdami virtualiame pasaulyje, vis mažiau kalbame apie vidines emocijų kovas, bėgdami nuo savęs emigruojame, vaikomės autoritetus ar vienadienius influencerius, bandome sulipdyti skilusią tapatybę, o norėdami pritapti - susinaikiname.
„Urodas“ savo forma ir energija primena Aleksandro Špilevojaus 2016 m. „Menų spaustuvėje“ režisuotą spektaklį „Neišmoktos pamokos“, kuriame, roko grupei „Colours of Bubbles“ atliekant muziką, skambėjo maištaujančių jaunuolių monologai apie mokykloje gautas gyvenimiškas „pamokas“. Jei teatro funkcija - atakuoti žiūrovą ir, pasakojant nepatogias istorijas, priversti mąstyti apie šiandieną, tai ne veltui antrasis režisieriaus spektaklis gimė Lietuvos rusų dramos teatre. Ir čia pasipiktinusio ilgamečio šio teatro žiūrovo cenzūra yra bejėgė. Jaunų režisierių kūryba ir atjaunėjusi publika liudija teatro gyvybę ir ateities perspektyvą.
