Kartą mano vyro močiutė, visą gyvenimą praleidusi kaime, paėmė už rankos, atvertė delną ir nuščiuvo: „Vaje, vaikeli, bet tu tikra mieščiunka.“ Tokių baltais piršteliais klavišus visą dieną kalenančių tėvelių vaikeliams ir statytas spektaklis „Kas pasauly g(a)ražiausia?“. Jis sukurtas iš įvairiausios paskirties rakandų ir sudarytas iš septynių dalių, pirmadieniui-sekmadieniui priskiriant po įrankį (plaktuką, pjūklą, grąžtą, reples ir kt.). Techniškai spektaklio veiksmo erdvė galėjo būti ir palėpė, ir „Senukų / Ermitažo / Depo“ salė ar nagingo kaupiko pašiūrė. Garažas, matyt, pasirinktas dėl giminingos šaknies su grožiu, mat pagrindinė kova vyko, deja, dėl jo - paprasto, išorinio.
Aktorė Saulė Degutytė charizmatiška ir jai nieko neprikiši. Net per garsiam noise stiliaus muzikiniam fonui (kompozitorė ir atlikėja Snieguolė Dikčiūtė) intensyviai trukdant, ji labai sklandžiai ir simpatingai pasakojo, žaidė bei kalbino mažuosius žiūrovus. Aktorė buvo ir karaliumi, ir pamote, ir Snieguole, o šauniausiai - riteriu. Kelio stulpelis ir puodo dalys virto lėlėmis, statybinė polietileninė plėvelė - išraiškingų klosčių šilko skraiste, o motociklininko šalmas - stebuklingu veidrodėliu, kuriam vis užduodamas tas pavydus klausimas. Kai Degutytė bendravo su veidrodžiu, visi lengvai atpažino asmenukių grimasas (pūstos lūpos, pakeltas antakis, mirktelėjimas), o dabarties narcizai džiaugsmingai reagavo atpažinę save. Socialinė kritika čia ir baigėsi.
Bet juk tai nemirtinga klasika (gražuolės ir jas gelbėjantys riteriai), negi aš noriu, kad kūrėjai ją iškraipytų? Dar ir kaip. Trokšte trokštu, kad ji būtų sąmoningai numarinta. Arba interpretuota. Todėl, kad nors „Ledo šalies“ Elza (pastarojo penkmečio populiariausias pardavimo produktas), treptelėjusi koja, gali pastatyti gražiausią ledo pilį, tiltus ir laiptus, jos liemuo vaizduojamas taip, kad ten nei inkstai, nei kepenys tikrai netilptų. Be to, dar nežinau filmų / knygų herojės, kuri turtinga būtų ne dėl paveldėjimo iš tėvo, o pati. Pigioji leidyba tik tuo ir gyva - gležnomis viliokėmis princesėmis. Iš tikro meno, kuriuo teatrą ir laikau, aš tikiuosi daugiau. Scenografija jau yra daugiau, bet panagrinėkime turinį ir kokia tvarka veikia personažai.
Garažas, įrankiai, kuriais puikiausiai manipuliuoja šaunioji aktorė, man teikė viltis, kad ir Snieguolė bus ne šiaip auka. Tačiau spektaklis prasideda jaudulinga fraze: „Karalius atvyksta!“ Patriarchalinė tvarka savo vietoje. O Snieguolė buvo tik mažytė lemputė su dideliu sijonu, beveik nekalbėjo, tik dirbo gražiai, kirviu kirsti „moteriškai“ pabijojo, apsinuodijo, ją pabučiavo, o po to tėvas atidavė jos ranką. Bent jau ranką galima buvo performuluoti, XXI amžiuje moterį dalinti dalimis (kaip automobilį) - jau nei šis, nei tas. Snieguolė liko pasyvi, lyg pasaka būtų ne apie ją. O galėjo būti gera istorija apie pavydą, baimę senti ar panašiai.
Kodėl taip įsijautę į formą, naujovišką pateikimą, kūrėjai pamiršta esmę - ką vaikas parsineš supratęs? Gerai, kad sužinos, kaip veikia įrankiai, gal net ims žaisti su rakandais, pasitelks vaizduotę, užuot kaulijęs naujo brangaus žaislo, bet turbūt susirūpins ir savo grožiu. Nes laimingoje pabaigoje Snieguolė buvo vėl pasaulyje gražiausia. Įmantri garažo koncepcija kažkur pakeliui nugaravo. Mes nežinome, ar Snieguolė buvo dėl to laiminga, nes tai niekaip neatsiskleidė. Tiesa, ji šauniai pabėgo su princu (išduoti detales būtų nuodėmė), plojant publikai iš princo gavo žiedą... Atleiskit, nesinori, kad taip būtų vaizduojama mergelių laimė - paėmė, davė, kaip ir to, kad per Kalėdas nepažįstamiems senukams ant kelių sėdėtų. Net eilinių įprastų animacinių filmukų kūrėjai jau atsakingiau į lyčių vaidmenis žiūri - ten mergaitės tyrinėja kosmosą, gelbėja draugus, nardo, joja, groja ir daug kalba, ir niekas jų nei dalimis, nei „cielų“ princams nedalina. Jos sprendžia pačios. Snieguolė kalė, gręžė, kirpo, pumpavo - gal kada ir balsą turės, kad žinotume jos nuomonę, jausmus.
Kuriantiesiems dabarties vaikams būtina nueiti į renginį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pavadinimu „Tvirta mergaitė. Apie vaikų gyvenimą be rožinių ir žydrų sienų“ lapkričio 5 d. Gal tada ir Snieguolė bus kitokia, ne tik jos aplinka?
