Išsiruošiau į „Lėlės“ teatrą žiūrėti Šarūno Datenio režisuoto „Pinokio“. Seniai tame teatre nebuvusi, vyliausi pamatyti ką nors džiuginančio - šviesų, skambų, linksmą ir truputį suktą Pinokį, tokį renesansišką gyvybingą personažą, įkvėpusį ne vieną rašytoją ir lėlininką improvizuoti jo tema. Bet ilgametė patirtis sako, kad einant į teatrą niekuomet nereikia puoselėti vilčių, juo labiau - kurti savo vaizdinių scenarijų, nes viltys dažniausiai nepasiteisina. Pamatai visai ką kita. Ir kartais - daug įdomesnį variantą nei buvo tavasis. Bet šįsyk atsitiko kitaip.
Į teatrą, kaip visuomet, skubėjo tėveliai su vaikiukais, prisirinko jų pilnut pilnutėlė salė, net pašaliais sėdinčių ir stovinčių. Jau pirmosiomis spektaklio minutėmis supratau, kad nebus čia jokios žaidžiančios, pokštaujančios Italijos, nei juo labiau - Lietuvos, kuriai pokštauti nelabai sekasi (nebent koks laikraštis išmeta į orą savo sukurtą KGB'istų sąrašą). Bus, matau, „elektroninis“ variantas su „techno“ muzika. Tokia muzika paauglių mėgiama, o kartais ir jų pačių kompiuteriais kuriama, bet mažiesiems ji buvo per sudėtinga. Vaikus gąsdino ir tamsioje scenoje pasirodęs „elektroninis“ Pinokis, niekuo nepanašus į savo giminės pradininką, tą medinį ilganosį gudročių. Mat Pinokis čia - robotas, kurį valdo kiti, į jį panašūs... Aktoriai neįstengė įveikti lėlių, jų dvikovoje laimėjo dailininkas Antanas Dubra. Tačiau ką laimėjo?
Sunkus suprasti, nenuoseklus Šarūno Datenio ir Teklės Kavtaradze scenarijaus tekstas nepaliko atminty nė vieno įsimintino sakinio ar žodelyčio, kuriuos paprastai mėgsta lėlių personažai. Scenarijus nėra patrauklus, nevysto ir neakcentuoja minties apie Pinokio pažintą pasaulį, apie jo personažo brendimą.
Kalba šiame spektaklyje šiurkšti, prasta ir tikriausiai patogi aktoriams, kurie, atrodo, ne tik nėra įvaldę sceninės kalbos kultūros, bet ir su malonumu velka į sceną nešvarią gatvės kalbą bei jos tonacijas (vyresnioji aktorių karta kalbą puoselėjo, kalbu apie jauniausią generaciją.) Šiandien kultūringa kalba nebemadinga. O kaip atrodo teatro vadovams?
Pridursiu ir dar vieną nelinksmą pastebėjimą. Man atrodo (o gal klystu?), kad Šarūnas Datenis, gan delikačiai įžengęs į „Menų spaustuvės“ sceną, prieš kelerius metus pradėjo kurti jautrų teatrą vaikams, kuriame visi elementai atrodė tarpusavy susiję. Šiandien jis kuria „šiuolaikišką“ spektaklį, bet... „Pinokyje“ labiausiai pasigedau vieno svarbiausių lėlių teatro elemento - ypatingo aktoriaus santykio su lėle. O būtent tas santykis ir prikausto didelių bei mažų žiūrovų dėmesį - turiu omeny animacijos stebuklą, kai aktorius sceniniam objektui perteikia savo sielą, įpučia gyvybę ir pakelia jį į personažo lygmenį. Ir jokios šviesos, jokie garsai (o jų čia buvo daug) to stebuklo nepavaduos.
Niūrokas „Pinokio“ reginys visiškai netinka mažiukams vaikams, o salėje būtent jų, darželinukų, buvo daugiausia. Ar teatrui rūpi, kas žiūri spektaklį, ar/ ir kaip jį suvokia? Ar teatras žino, kad yra didžiulis skirtumas tarp trejų, šešerių ir dvylikos metų vaiko? Ar teatras stengiasi užmegzti kontaktą su savo žiūrovais? Jeigu ne - teatras liks nelankomas, negerbiamas. Stebėjau salę, mačiau, kad vaikai nesiklauso, nereaguoja į jiems nesuprantamą sceninį veiksmą, šokinėja nuo kėdžių, mačiau, kad mamos ir tėčiai įdėmiai tyrinėja savo išmaniųjų telefonų naujienas. Nes teatre buvo nuobodu. Prisiminiau, kaip prieš daugel metų grįžusi iš Lenkijos, kur teko dalyvauti ne tik lėlių teatrų festivalyje, bet ir konferencijoje, skirtoje vaikų auditorijos tyrimams, rašiau apie būtinybę įdėmiai tirti mažuosius žiūrovus, gilintis į jų percepcijos galimybes. Lenkijoje ir kitose šalyse tie tyrimai buvo atliekami labai rimtai. Ir pas mus tuo užsiimti turėtų teatro pasitelkti sociologai bei psichologai. Bet susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sociologai tiria tik nuomones apie valdančiuosius ir „nustatinėja“ jų reitingus.
