Regis, buvo laikas, kai Eimunto Nekrošiaus spektaklių nereikėjo suprasti - juos užtekdavo pajausti. Ir dabar, kai vis norisi tarti „nesuprantu“, iš tiesų vertėtų pasakyti „nebejaučiu“. Lyg ir galiu suvokti, kuri scena kokią turėtų sukelti emociją, bet veikiausiai kaip tik dėl to suvokimo bet koks tikresnis, pačiam sau netikėtas jausmas taip ir lieka nuošaly. Spektaklis su visais aktorių stryktelėjimais, pasilypėjimais, rodos, jau seniai besikartojančiais gestais, galiausiai lieka saugus nuo stebinčiojo fantazijos proveržių, nuo poetinių klaidžiojimų, žavių bei grėsmingų minties nesusipratimų. Lyg tai būtų uždara poezija, kurios kiekvieną nesuprantamą detalę tegali paprasčiausiai išmesti iš savo regėjimo lauko. Nes tam, kad priimtum svetimą pasaulį, neužtenka paskirų jo dalių, reikia visumos.
Važiuojant į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti Nekrošiaus režisuotų Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikų“ (autorius pats parašė ir savo romano inscenizaciją) išankstinio nusistatymo ne tik vengiau, bet ir stokojau tokiam minčių - režisierius šiame teatre dirbo pirmą kartą. Visgi, prasidėjus veiksmui, teko suvokti, kad tikėjausi kažko kito. Kad, nė sau neprisipažindama, laukiau bent kiek aštresnės minties eigos, kažkokių prieštaravimų, gyvesnio veiksmo ar tiesiog to, ką atsidūrę svetimame krašte vadiname naujais vėjais.
Žiūrovus čia pasitinka statiška Mariaus Nekrošiaus scenografija. Šaltasis kaimas, šaltoji Lietuva, o galbūt - aristokratiška namų tuštuma. Didžiulis stalas ir kėdės, lėkštėmis iškabinėta spintutė ir viengulė lova, kurioje guli išsitiesęs negyvas Kristijonas (Vidas Jakimauskas / Aurimas Pintulis) - tokie nuobodulio ir įtampos ženklai. Toks nuo gyvenimo - vaikų, juoko, aistrų ir lengvabūdiškų svajonių - atskirtas pasaulis. Ir nelieka jo gyventojams nieko kito, kaip tik susiimti tam kartui, t.y. dviems spektaklio veiksmams ir apsikamšyti Šaltenio užrašytu žodžiu.
Žodis čia klampus ir trūkčiojantis. Žodis čia - tai lyg pamišusio laiko gaudyklė, užslėpta dar nepalaidoto lavono galvūgalyje dešiniajame scenos kampe. Per jį (ir žodį, ir lavoną) visos lietuviškos nuoskaudos, visi atstumtieji ir prispaustieji kalba. Lietuviškos šmėklos, Klaipėdos dramos teatro aktoriuose įsitaisiusios, bando byloti apie likimo, mūsų šalies istorijos joms nutiestus kelius. Ir, kaip jau esame įpratę matyti Nekrošiaus spektakliuose, pats nelaimingasis jų likimas vaikštinėja čia pat. Šįkart tai lankstumu, tarytum prailgintomis galūnėmis, kurios, vos panorėjus, galėtų pagriebti ar nuspirti bet ką, išsiskiriantis Elgeta, buvęs teisėjas; ponaitis Maras (Donatas Švirėnas). Nors jam ir jo aukoms, likusiems aktoriams, nelabai ką galima būtų prikišti, rodos, kažkas jų vaidyboje yra per lengvo. Lyg kiekvienas tik savajam likimui, savajai emocijai atstovautų ir neturėtų nieko bendra su stingdančia, slegiančia visuma. Lyg nejaustų jie aplinkui sklandančios tuštumos ar savo pačių vaiduokliškumo. Lyg būtų jiems įdiegta kažkokia paprastutė, žemiška, susiaurinanti mąstymą prasmė, kurios egzistavimą paliudija bei palydi ir jausminga Antano Jasenkos muzika. Galiausiai visai tenka pasimesti tarp žanrų, išvydus bejėgiškus Dariaus Meškausko Varpininko Karvelio (jį vaidina ir Mikalojus Urbonas) mėginimus megzti kontaktą su publika, kai jis paprašo žiūrovės pasaugoti jo brangųjį kelmą, ar sviedžia tolyn skrybėlę ir tikisi jos atgal.
Taip, „Kalės vaikai“ - spektaklis, nepakilęs aukščiau virš žemės, nors, regis, sutvertas kaip tik tam. Gal dėl to šis kūrinys ar jo kūrėjai ir leidžia sau daugybę švarių, bet neiššifruojamų scenų bei simbolių. Visi tie sprendimai atrodo inertiški, netikri ir, atsižvelgiant į spektaklio visumą, stokojantys vientisumo. Tai nėra atskiras pasaulis, kurį be didelių pastangų, gal kažko ir nesuvokdami, galėtume perleisti per save ir juo labiau ne tas, kuris prašyte prašytųsi po truputį išgliaudomas. Jo kalba - daugybė pasaulėlių - tarytum aktorių nešiojami stiklainiai; į juos papūtus prasideda tyli, oro nekeičianti pūga.
