2017 m. gruodžio 28 d. žiūrėdama Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „Nuogas karalius“ premjerą išgyvenau prieštaringus jausmus. Sakyti tiesą, rašyti tiesą, niekada neveidmainiauti - maždaug tokios sparnuotos tezės vis sukasi teatro kritiko galvoje kiekvieną kartą prieš žiūrovų salėje užgęstant šviesai ir pasineriant į tai, ką galėtume pavadinti teatro stebuklo mirksniu arba tiesiog spektaklio pradžia. „Nuogas karalius“ vertė suklusti ir įsijungti budrumo režimą - premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą, prisitaikymą ir susitaikymą su esama situacija“.
Turiu pripažinti - publikai tikrai buvo suteiktas malonumas. Buvau užliūliuota virtuoziškos keturių mobilių širmų-ekranų choreografijos, apakinta, gerąja to žodžio prasme, medijų, garso ir šviesų sintezės efektų, sužavėta virtuozišku temos atlikimu. Smagu, kad bėgant šimtmečiams senoje pasakoje galima rasti naujų klodų. Klaipėdos jaunimo teatras dar sovietmečiu nuvalkiotą vaikišką tiesą „O karalius tai nuogas“ keičia universalesniu šūkiu: „Kvailiai nemato, o protingi mato!“
Šioje tezėje ir klampiame spektaklio visai šeimai turinyje slypi ir didelė sarkastiško juoko dozė, ir dideli pavojai. Mes, žiūrovai, stebime gana mielas, šaržuotas, išradingai animuotas personažų išnaras: du ministrai, du ne ką už juos geresni ar prastesni liaudies atstovai (-ės), du žaismingi siuvėjai apgavikai ant riedučių ir mielas iki šleikštumo Karalius jo Didenybė Asmenukė. Situacija atpažįstama kiekvienam globalios virtualybės tinklo kasdieniam vartotojui - prieš mus klasikiniai nature morte arba negyvos gamtos atstovai. Ryškūs, deformuoti, pabrėžtinai negyvi ir nekeliantys jokio noro susitapatinti, jų atžvilgiu išgyventi galima tik viena - negailestingą pašaipą ir demaskuojantį juoką.
Už estetinę švarą ir išradingus kostiumų sprendimus turėtume būti dėkingi spektaklio dailininkui. Nors anonsuose ir socialiniame Klaipėdos jaunimo teatro profilyje dailininko autorystė neskelbiama, drįsčiau spėti už preciziško, grafiškai lakoniško scenos erdvės ir personažų kostiumų sprendimo slepiantis scenografės Paulės Bocullaitės talentą. Tai dailininkė, gebanti kurti teatrą akims, todėl viena iš didžiausių „Nuogo karaliaus“ akistatos malonumų yra vizualinis tyrimas koduojant mikropaslaptis, metaforas, susirangiusias kruopščiai apgalvotose scenovaizdžio detalėse. Velnias slypi smulkmenose, sako sena liaudies patarlė, o viena įdomiausių Lietuvos teatro scenografių pridaigsto šmaikščių užuominų: rožinių pūkučių, kuriais puošiasi dvi liaudies atstovės nuo batelių iki plaukų kuodukų, ryškių plastikinių pinigų ar sumuštinių lagaminėlių ministrų rankose ar visu grožiu finale demonstruojamų jo Didenybės kūno spalvos pėdkelnių, visu perimetru išpuoštų mini kutukais. O dar tos nepamirštamos storapadės, švytinčios plastiko šlepetės, kuriomis apautos grakščios Karaliaus (aktorius Gytis Šimelionis) kojytės...
Karalius nuo pirmų videotransliacijos kadrų išlieka centrine veiksmo figūra. Jis yra toji vyšnaitė, puošianti riebų, tirštai susisluoksniavusį, totaliai cheminį mūsų pasaulio virtualų tortą. Juo mes pasveikiname kiekvieną dieną šiame melo, iškreiptų prasmių ir prievartos matricoje. Pats savaime Karalius nėra nei geras, nei blogas. Jis - tiesiog iliustracija, statistas dar vienoje beprasmėje mūsų amžiaus asmenukėje. Karalius lygus ir prieš ministrus, ir prieš liaudį, ir prieš tuodu jaunus ir verslius apgavikus, rengiančius jį nesamu drabužiu, ir net prieš mus - žiūrovus. Mane vis dar glumina ši lygybė bei niūriai šmaikšti mūsų laiko diagnozė klaipėdiečių spektaklyje. Žiūrovai gražiai reagavo į šį piktą paskvilį Anderseno pasakos tema ir joks vaikas finale nesušuko „O karalius tai nuogas!“.... O gal tas šūksnis liko neišgirstas, nuslopintas publikos juoko, juk kai kvatoja kvailiai, išmintingiems geriau patylėti.
