Čia kiekvienas kovoja už save. Čia susirinkę pasakotojai nėra vieningas darinys, ansamblis, chebra. Jungiamoji grandis - priverstinė emigracija. Tačiau priversti bėgti šie žmonės buvo skirtingomis kalbomis, skirtingu laiku, skirtingai. Taigi, žiūrėti belieka į žmones. Nejučia pragijusius sistemos sraigtelius. Nejučia sulaukusius Lietuvos nacionalinio dramos teatro, režisieriaus Manto Jančiausko bei dramaturgų Rimanto Ribačiausko ir Kristinos Savickienės susidomėjimo ir užlaipintus į sceną.
Kai pagalvoji, kas yra tas susidomėjimas, pradedi abejoti tuo, kad mes dabar tapome jautresni ir smalsesni. Tiesiog tokia yra mada. Dokumentuoti, klausti, ieškoti įdomių personažų, istorijų. Vadinti tai, kas nėra vaidinęs scenoje, o dabar užlipo ant jos - gyvu žmogumi. Anksčiau, pavyzdžiui, teatrui buvo parūpęs paprastas žmogus, kitu laiku - gyvenantis užryby, dar kitu - herojus... Dabar gyvename gyvojo žmogaus etape. Nes matomai kaip tik jis, gyvasis - jau tapo retenybe.
Patikslinkim: retenybė yra ne gyvas žmogus, pats savaime, o tai, kad mes jo klausomės. Nes šiandieninis informacijos perteklius labiausiai mėgsta blokuoti žmogų. Jau nebeturime laiko tai padrikai, nesurepetuotai informacijai, kuri sklinda iš netikėtai sutikto vieno žmogaus. Taip, galime ištverti tūkstančio ar kelių šimtų žmonių srautą, bet vienas - juk tai labai didelė prabanga! Ir štai tada į pagalbą atkeliauja teatras. Jis iš anksto užtikrina mus, kad tas gyvas žmogus bus vertas mūsų laiko, kad jo istorija nebus pernelyg padrika ar sumeluota. Ir dar - esame saugūs. Niekas nespokso įkyriai mums į akis ir nelaukia palaikymo. Šis supratimo reikalavimas pasiskirsto visiems susirinkusiems. Atsakomybės, to bereikalingo svorio, tų ant sąžinės metamų pančių nelieka. Esame saugūs, nes neprivalome būt sukrėsti, nes neprivalome į atvirumą atsakyt tuo pačiu, nes neprivalom netgi ir to vienintelio dalyko - klausytis.
Štai, ir vėl reikia patikslinimo... Žodis „klausytis“ negali būt suprastas visiškai tiesiogiai. Nežinau, kiek jūs mokate kalbų, bet veikiausiai bent kartais, kad ir koks būtumėte gabus, jums vis tiek teks pasukti galvą į titrus... Ir galimas daiktas, kad galiausiai tai jums taps nebe klausymo, o ganėtinai įtempto skaitymo - nes viskas paremta žodžiais - spektakliu.
Iš penkių Lietuvoje gyvenančių imigrantų, atvykusių iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano ir Rusijos istorijų, bandoma sudėti vieną dėlionę. Taigi, tarp šių labai skirtingų žmonių neišvengiamai pradedama ieškoti kažko bendro, o tas kažkas bendra, ta jungiamoji grandis, irgi (jau vien dėl patirties stokos), beveik neišvengiamai, yra tik menkas, autentiką nuskurdinantis, niekingas paviršius. Nes viską reikia surūšiuoti tam tikrais gyvenimo tarpsniais, temomis. Reikia surūšiuoti kultūrų ir šiaip žmonių skirtumus. Kad, pavyzdžiui, galėtume pasidžiaugti atsitiktiniais panašumais, kad ir bendru tam tikrų situacijų nejaukumu... O ta paklydėlio tragedija, Dreamland'o, t.y. saugios vietos paieškų, tūno kažkur - ko taip lengvai neįvardinsi - ne visai čia.
Dokumentinis spektaklis „Dreamland“, tarytum „Žalios pievelės“ (režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner pastatytos pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus) antra dalis. Pats būdas susipažinti ir supažindinti teatro žiūrovus su tam tikra Lietuvos problema - prakalbinant su ja kas dieną besitaikstančius ar kovojančius žmones - rodos, visiškai toks pat. Tačiau šį kartą mes netikėtai susiduriame su labai tvarkingu, švariu reginiu. „Žalios pievelės“ veikėjai, kartu su scenografės Paulės Bocullaitės pagalba, tapo chaotiškos, griūnančios sistemos dalimi, o štai „Dreamland'o“ žmogus, talkinant scenografei Laurynai Liepaitei, atsiduria šaltos, nepermaldaujamos sistemos gniaužtuose. Čia viskas nebe žmogiška - čia viskas estetiška. Ir svarbiausia jau - ne emocija, svarbiausia - faktas. Ir, aišku, tiek vienu, tiek kitu atveju, bent šioks toks suvokimas, kad su tuo susiduria tikri, šalia mūsų gyvenantys asmenys.
