Taip sutapo, kad beveik vienu metu asociacija „Kūrybinės jungtys“ visuomenei pristatė savo naujausią tyrimą „Kūrėjų vaidmuo sprendžiant ugdymo problemas mokyklose“, o Nacionalinis dramos teatras publiką pakvietė į mokyklą sudalyvauti spektaklyje-tyrime pagal Augusto Sireikio pjesę „#beskambučio“. Nors šie du projektai tarpusavyje nesusiję (o galėtų būti - idėjų ir patirties mainai, neabejoju, suteiktų papildomų impulsų ir menininkams, ir tyrėjams), abu teigia, kad galingiausias ginklas prieš mokyklose tvyrančią įtampą - tai kūrybiškumas ir su jo pagalba sukurtas priklausymo bendruomenei jausmas.
Atrodo, pagaliau vis daugiau teatro menininkų atranda motyvaciją užsiimti edukacine veikla ir ieško būdų savo menines idėjas derinti su ugdomaisiais tikslais. Aktorius ir šokėjas Paulius Tamolė, sukūręs jau antrą režisūrinį darbą jaunajai auditorijai, yra vienas iš jų. Be asmeninio suinteresuotumo (savo paties vaikai), rinktis tokį kelią Tamolę veikiausiai skatina bendraminčių komanda - scenografė Lauryna Liepaitė ir būrelis jaunų aktorių, buvusių Oskaro Koršunovo studentų.
Kaip režisierius debiutavęs Joëlio Pommerat „Raudonkepurės“ pastatymu Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje, šįkart Tamolė palieka teatro sceną, idant priartėtų prie pasirinktos auditorijos grupės - paauglių. Būtent jiems yra skirtas pagal Augusto Sireikio pjesę kolektyvinės kūrybos būdu sukurtas spektaklis-projektas „#beskambučio“. Žinant, kaip retai teatras atsigręžia į šį publikos segmentą, naujoji premjera verta ypatingo dėmesio. Ne todėl, kad pasižymėtų ypatingais meniniais ir/ar edukaciniais pranašumais, bet todėl, kad šiuo pavyzdžiu gali suaktyvinti kultūros ir švietimo bendradarbiavimą, kurio abipusė nauda - neabejotina.
Pirmieji „#beskambučio“ vaidinimai lapkričio pirmojoje pusėje buvo rodomi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, o nuo šiol spektaklis keliaus po kitas Lietuvos mokyklas. Suprantu spektaklio kūrėjų ir viso LNDT norą savo kūrinį pristatyti kuo platesnei auditorijai, įtraukiant ne tik mokyklos bendruomenę, bet ir „paprastus“ žiūrovus, bet čia, man regis, slypi svarbus apsisprendimo momentas, susijęs su tokio pobūdžio spektaklio atsiradimo intencijomis ir tikslais. Jei iš tikrųjų siekiama socialinio, o ne tik meninio poveikio, reikėtų didesnio kūrėjų įsiklausymo į tikslinės grupės problemas bei poreikius ir aktyvesnių pastangų sukurti bendruomenę spektaklio metu. O tam reikia šiek tiek specifinių žinių ir iš švietimo, ir iš psichologijos, ir iš taikomojo teatro srities bei, žinoma, gebėjimo jas taikyti. Dabar gi „#beskambučio“ kūrėjai „išradinėja“ naujus arba bando pritaikyti įprastus spektaklio kūrimo metodus neįprastam spektakliui. Kitaip sakant, iš anksto sugalvoto meninio sprendimo - šiuo atveju tai yra gimnazistų pastangos suvokti Shakespeare'o „Hamletą“, o per jį - pačius save - auditorija iš esmės niekaip neveikia. Tamolė vis tiek pirmiausia stato spektaklį, tik ne teatro erdvėje. Ieško sprendimų, pritaikymų, o ne kuria erdvę aktoriaus ir žiūrovo susitikimui ir galimam žiūrovo pokyčiui.
„#beskambučio“ struktūrą sudaro trys dalys. Pirmojoje, suvaidintoje erdviame mokyklos fojė, matome seriją etiudų - daugiausia komiškų, - kaip gimnazistai kartu su mokytojais ar teatro būrelių vadovais (aktoriai Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Jolanta Dapkūnaitė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Justina Nemanytė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Oskar Vygonovski ir Arūnas Vozbutas) bando įveikti chrestomatinį Hamleto monologą. Taip, kaip įprasta daugelyje mokyklų - pagal instrukcijas, nurodymus, komandas. Skambučio diktatūroje. Po to į grupeles išskirstyti žiūrovai turi sekti paskui vieną aktorių ir išklausyti jo monologo, kuriame jis kiek įmanydamas nuoširdžiau pasakoja apie įvairias jam - kaip žmogui ir kaip aktoriui - svarbias patirtis. Aktoriaus nuoširdumas ir pažeidžiamumas (ir visiškai nesvarbu, kokiomis priemonėmis sukurtas - „išjaustas“ ir suvaidintas) iš tikrųjų paperka. Bet... visiškai neaišku, kas įvyktų, jei vienas ar kitas aktorius susidurtų, sakykime, su grupele problemiško elgesio paauglių, galbūt ne visai savo noru atėjusių į spektaklį. Ar aktoriai yra tam pasiruošę? Ar turi žinių, įgūdžių? Nes nuoširdumo tokiu atveju gali nepakakti... O kad tokie paaugliai ateitų į spektaklį - labai svarbu. Kad galėtų bent trumpam pailsėti nuo savo „blogiuko“ ar „kietuolio“ vaidmens ir pasijusti tiesiog jaunu žmogumi.
Trečioji „#beskambučio“ dalis vyksta mokyklos sporto salėje. Nejaukioje (kaip, beje, ir visa mokykla), bet įprastomis teatro priemonėmis transformuotoje. Įrašytas balsas prašo spektaklio dalyvių atsakyti klausimus apie „Hamleto“ pjesę ir, priklausomai nuo pasirinkto atsakymo varianto, judėti į vieną arba į kitą salės pusę. Iš pradžių klausimai tikrina faktus - ar įdėmei skaitei tekstą. Tačiau pamažu klausimai darosi vis labiau filosofiški ir į juos tampa nebeįmanoma atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Kol pagaliau paklausiama: „Ar tarp jūsų yra hamletų?“. Jei sporto salėje būtų tik vienos mokyklos bendruomenė - bendruomenė, kuriai veikiausiai stinga bendruomeniškumo, - o galbūt tik viena klasė, tikiu, kad šis klausimas, kaip ir kiti, toliau sekantys, nuskambėtų visiškai kitaip. Ir viso spektaklio poveikis būtų kitas. Dar, žinoma, labai reikėtų jo refleksijos. Kad jam pasibaigus spektaklio dalyviai neišsiskirstytų, o pasikalbėtų su trupe ar bent tarpusavyje, su mokytojais.
Nes dabar mes, solidarizuodamiesi su spektaklio kūrėjais, tik pažaidėme jų pasiūlytą žaidimą ir tiek. O tuos, kuriems visa tai turėtų būti skirta, spektaklis iš tikrųjų galėtų šiek tiek pakeisti, paguosti ir sustiprinti. Kad sugebėtų ne tik mokykloje, bet ir ją palikę gyventi be skambučio.
