Tikėtis įdomaus ir nepaviršutiniško spektaklio iš jauno režisieriaus būtų keista. Juo labiau kalbant apie retus Dostojevskio pastatymus Lietuvoje. Paskutinį kartą „Broliai Karamazovai“ buvo pasirodę teatro scenoje tik 1984 m. Dalios Tamulevičiūtės režisuotame spektaklyje. Tačiau Povilo Makausko Jaunimo teatre birželio 21 d. parodytas naujausias darbas „Apsėdimas“, pastatytas pagal paskutinįjį ir sudėtingiausią bei labiausiai jo kūrybos esmę apibendrinantį Fiodoro Dostojevskio romaną, stebina ne tik režisūriniais sprendimais bei įspūdingais aktoriniais darbais, bet ir išnaudotomis mažos scenos galimybėmis, scenografija, muzikiniais aspektais.
Vaidinimo pradžioje pasirodantis Ivanas (aktorius Vainius Sodeika) kiek baugina: ne kartą šmėkšteli mintis, kaip vis dėlto tokio komplikuoto personažo vidinį pasaulį sugebės atskleisti šis jaunas aktorius? Gal ir pats aktorius jaučiasi nejaukiai keletą akimirkų, bet paskui toks įspūdis nyksta ir spektaklio eigoje Sodeikos aktorinis meistriškumas jau nekelia net menkiausių abejonių. Ivano ir Smerdiakovo (aktorius Gytis Laskovas) personažai turbūt yra stipriausios ir labiausiai išplėtotos šio spektaklio atramos. Lizos (aktorė Jovita Jankelaitytė) ir Aleksejaus (aktorius Andrius Alešiūnas) paveikslai daug fragmentiškesni, tačiau ne menkiau atskleidžiantys jaunų aktorių talentus. Tiek judviejų pasimatymai, tiek pokalbių stilistika, kūno kalba puikiai atskleidžia Dostojevskio laikų Rusijos sociokultūrines tendencijas, tradicijas ir papročius: Lizos apranga, kalbėjimo manieros, ant kelių laikomos siuvinėtos pagalvėlės, Aleksejaus perdėtas drovumas ir pan. Puikiai sukuriama scena, kurioje atskleidžiama, kaip Aleksejus, jautęs dvasinį pašaukimą, aukodamasis sutinka vesti neįgalią merginą, bendrauja su ja. Tačiau tikrosios tiesos atsivėrimo akimirką žiūrovai regi įspūdingą, beveik fantasmagorišką Aleksejaus ir Lizos transformaciją: raudonoje šviesoje raganiškais įvaizdžiais mergina atvirauja apie savo giluminius blogio troškimus, o Aleksejus, kaip būsimas vienuolis, ne tik kad neatrodo nustebintas, bet ir tampa savotišku Lizos idėjiniu bendrininku, kuriam nesvetimos eretiškos mintys ar elgesys.
Spektaklis veda dvasinių, moralinių, egzistencinių savieškos ir akistatų keliu: nori nenori „Didžiojo Inkvizitoriaus“ fragmentas kelia baimę tiek idėjomis, tiek audiovizualiniu sprendimu (apšvietimas, muzika, aktorių pozicijos scenoje, kabojimas tarpdury, ribos tarp namų ir išorinio pasaulio erdvių, Kristaus nukryžiavimo, gyvenimo ir mirties aliuzijos). Akivaizdžios vaizdinės sąšaukos su Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos“ Valpurgijos nakties epizodu ar bent jau velnio apsilankymu.
Tikrai dviprasmišką įspūdį vaidinime kelia velnio apsilankymo epizodas: gerokai popsinis, aksominiu švarku žvilgantis Arnas Ašmonas, atrodytų, sunkiai „įsivažiuoja“, kalba trivialiomis frazėmis ir klišinėmis intonacijomis. Tačiau pokalbiui įpusėjus epizodas įgauna savotiško šarmo ir spalvų, aktorius stebina vikrumu ir miklumu, gera dikcija ir gerai sukurtu siekiu būti neperprantamam. Gal toks ir turėtų būti šiuolaikinis miestietiškos kultūros snobas - velnias: išsipustęs lyg naktinių barų lankytojas, paskutinėmis tendencijomis gyvenantis, jaunimo slengu bei intonacijomis kalbantis jaunuolis, valdomas hedonizmo?
Spektaklis provokuoja ir klausia apie dabartinėje vizualinėje easy come-easy go kultūroje vis labiau linkstamus apeiti dalykus: netiesioginę kaltę, kaltės prisiėmimą, moralinių normų laužymą ir to pasekmes, sąmoningo blogio ar blogio ignoravimo klausimus, insinuacijas, teisingas ir klaidingas gyvenimiškų situacijų ir tekstų interpretacijas.
Iš esmės spektaklio ašys sukasi apie Ivano atsakomybės, akistatos su sąžine klausimą ir šiandien be galo aktualų klaidingos interpretacijos (Smerdiakovo pozicija) klausimą. Ar neteisingas supratimas atleidžia nuo atsakomybės? Ar atsakomybė yra individuali, ar kolektyvinė? Kas ir kaip veikia žmogaus apsisprendimus, jei paneigiama religija, dvasinės vertybinės sistemos? Nelengvi jauno režisieriaus ir jaunų aktorių klausimai, kurių atsakymų ieškoma spektaklyje.
