Gera būti išrinktąja, ta vienintele. Net jeigu tik teatre. O gal kaip tik dar geriau, kad teatre? Ta vienintelė, laimingoji.
Žiūrovė.
Mes įpratę spektaklio patyrimu dalintis su kitais, kartu išsilieti ovacijomis nusileidus uždangai - Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje kartu su tavimi sėdi dar 660 tokių pat kaip tu - žiūrovų. Net monospektaklis rodomas daugeliui, šimtams. Kiti pasiryžę stovėti, spraustis ant laiptų, kad tik pamatytų, kas vyksta didžiojoje scenoje - toje didvyrių aikštėje.
O jeigu režisierius spektaklį skiria tik vienam? Tam vieninteliam? Žiūrovui. Toks spektaklis turbūt nepaliktų abejingų. Ar ne akiplėšiška būtų pasišalinti, jeigu veiksmas scenoje nepatiktų, neatitiktų nuotaikos, nuostatų, - pasišalinti ir palikti vaidinti tuščiai auditorijai iki pat finalo? Kuriuo momentu labiausiai tiktų įteikti gėles?..
Keistas pavasaris: į Vilnių iš Klaipėdos atvykęs „trupės 459“ spektaklis „Meile, don´t stop“ yra skirtas vieninteliam žiūrovui, kuriam istorijas apie meilę pasakoja šešiolika lėlininkų. Režisierius Vytautas Balsys, anot žiniasklaidos, gegužę į savo premjerą „Dirbtinis įkvėpimas“ pakvietė irgi tik vieną stebėtoją - gyvąjį klasiką Juozą Erlicką.
Kai feisbuke pastebėjau režisieriaus Pauliaus Markevičiaus kvietimą į spektaklį „Alberai, WRU?“, nesitikėjau, kad pasirodymas irgi bus skirtas vieninteliam žiūrovui - man.
Prie įėjimo į Vilniaus „House of Puglu“ pasitinka pats spektaklio autorius. Nurodo, kur eiti - paskui rodyklę. Ramu kaip reanimacijos palatoje: turbūt kiti žiūrovai sulaikę kvapą laukia prasidedančio veiksmo. Tačiau, kai praneri pro kulisą į spektaklio erdvę, pasijunti lyg nuotaka, palikta prie altoriaus: scenoje nė gyvos dvasios - tave apsuko; jokių žiūrovų, jokių vaidmenų. Vien videoprojekciją ant sienos rodo. Patalpos viduryje storų medžio žievės gabalų priberta. Kampe - kažkieno paliktas treningas. Kurį priėjęs paimi ir pauostai, nes ką nors veikti juk reikia. Bet nesimatuoji - juk nevaidini. Alberai, wru? Lieki svetimas sau, svetimas šitai erdvei. Kur tu? Ką su savimi daryti? Pačiam gal viską susivaidinti?
Dar turi kėdę - kaip išeitį. Prisėdi.
Rodo labai keistą siurrealistinę archyvinę medžiagą - ir dar sulėtintą. Trijulė, dvi jaunos moterys ir vyras, judėdami, strykčiodami tarsi ne pagal šios tikrovės dėsnius pamojuoja lazdom, atveria vartus ir papusto padus iš kadro nuo nekalto pudelio ir dar kito šunyčio! Kituose kadruose (filmo „Camus & The French Resistance“, kaip vėliau išsiaiškinau - galima susirasti internete) atpažįsti patį spektaklio herojų - prancūzų egzistencialistą Albert'ą Camus. Jis čia, matyt, bus pagrindinis.
Taip taip, turbūt pats ir būsi tas Camus? Bandysi suvokti savo egzistencijos absurdą ir patirsi būties vienatvę šiame spektaklyje, kur nieko nėra ir niekas nevyksta? Tik tiek: medžio drožlių patiesalas ir archyvinis švytėjimas ant sienos.
Abejones išsklaido į sceną įnėręs Pauliaus Markevičiaus sukurtas personažas - pagaliau! Tai jis turbūt bus tas Albert'as, tas Camus, tas, kurio ieškome, kurio nerandame. Personažas juda pagal šokių muziką - be videoinstaliacijos dar groja ir muzika, - ir neskubom užmezga ryšį su savo treningu. Net ne su tuo vieninteliu žiūrovu, o su kampe paliktu, lauku ir muilu kvepiančiu savo treningu.
Labiau žinomas kaip jaunas gabus aktorius, Paulius Markevičius patogiai jaučiasi ir režisieriaus amplua: jo drauge su bendraminčiais sukurtas eksperimentinis spektaklis „Dalykai“ pernai tapo viena įdomiausių teatrinių alternatyvų Lietuvoje. Dabar jis - ir aktorius, ir režisierius, ir vienintelis vienintelės žiūrovės sąjungininkas.
Pamažu mudu atrandame vienas kitą. Personažas pastebi žiūrovę. Kreipiasi bemaž tiesiogiai, išlaikydamas akių kontaktą. Paaiškėja, kad jis vaidina ne Albert'ą, jis įsikūnija į filosofo artimą draugą ir leidėją Michelį Gallimard'ą, tokį truputėlį plevėsą. Išsyk susikuria intymi akistata: personažas žiūrovui pasakoja apie mylimą savo bičiulį, genijų, kuris žuvo jo akivaizdoje. Pasakoja apie rašytoją bičiulį, žuvusį mašinoje, kurį vairavo tas leidėjas. Prie šio daugumai žinomo fakto Pauliaus Markevičiaus kuriamas liudininkas artėja dramatiškai, iš pradžių daug dėmesio skirdamas kelionės aplinkybėms ir automobilio modeliui, augindamas įtampą.
Monospektalio kulminaciją autorius pasiekia, pakviesdamas žiūrovą... numirti. Ir išsyk prisikelti. Taip, karstas buvo tikras. Ir mirties pojūtis - beveik autentiškas. (Albert Camus est mort.)
Baisu. Tikrai baisu, užtat velniškai išradinga. Ir rizikinga. Rizikinga pirmiausia etiniu požiūriu.
Kai prisikėlus iš mirusiųjų Paulius Markevičius pakviečia įsitaisyti ant pagalvėlės, dar kartą lėtai lėtai peržiūrėti sulėtintą dokumentinę medžiagą, gurkšnojant gaivią arbatą, pajunti, kaip gera gyventi. Kad būtis nėra absurdiška - ji kupina pilnatvės ir draugystės, nes per šitą valandą įvyko intymus kontaktas tarp tavęs ir personažo, tarp tavęs ir autoriaus, tavęs ir teksto, tavęs ir Camus - ir tu vėl gyva.
Didžiausias Pauliaus Markevičiaus monopublikai dedikuoto monospektaklio stebuklas yra išgautas kūrybiškas paradoksas - per iškiliojo rašytojo plėtotą absurdo temą ir absurdiškas jo mirties aplinkybes atskleisti, kad tikrovė anaiptol nėra tokia absurdiška (nihilistiška, tamsi, depresova ar pan.). Tikrovė yra graži ir gyvenimas gražus. Ir jeigu tokia išvada jums skamba patetiškai, tai tik dėl to, kad jūs nebuvote šio spektaklio žiūrovė(as).
Gal pavyks pamatyti kitą kartą, jei autorius ir ateinantį sezoną pakvies: kur tu, mielas žiūrove, mielas gyvenantis, kur, wru?
