Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti - nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava - šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai - jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.
Būtent, baimė kitaip, kreivai, „klaidingai“ mąstyti, baimė nežinot. Ir kartu drąsiai irtis per pažinimo sraunumas, rizikuojant savo kauke, savo persona. Štai šie tamsūs jausmai ir slypi už mano minėtos „keistumos“ ar dykumos pojūčio, stengiantis rašyti apie „Klamo karą“. Tas mentalinis smogas, kurį kasdien užuodžiu ne vien savo, bet ir už mane daug jaunesnių žmonių akyse, kūnuose. Nerimo radiacija, jaučiama bet kurioje sustingusių mokinių klasėje, stabo ištiktų studentų auditorijoje ar net per petį besižvalgančių žmonių, susibūrusių į pilietinę akciją, minioje. Ir iš kur tai, neretai savęs klausiu. Klausiu ir kitų, bet jie paprastai neatsako... Nes bijo. O ypač pradeda drebėti, kai garsiai įtari, jog tavo ir jų fobijos atslinko iš vaikystės, o ypač - iš mokyklos. Juk pradėjęs klaidžioti idealizuoto vaikystės ir paauglystės ilgesio nuspalvintais mokyklos koridoriais netyčia gali prabusti iš nostalgijos sapno ir išvysti, kaip tie tiesūs koridoriai virsta tamsiu labirintu, klasėse riaumoja minotaurais virtę klamai, o tavo dvasinės ir intelektualinės iniciacijos ritualai tėra vien sistemos kuriami ideologiniai apžavai, skirti nuslėpti žiauriai banalybei - tu buvai ruošiamas fabrikui, biurui, bankui, rinkai. Tavo žinios, tobulėjimas ir kūrybiškumas kaip savaiminės vertybės buvo niekam neįdomios. Jos tebuvo tik šaltai apskaičiuota bio(anatomo)politika, kurios vienintelis uždavinys - įsprausti maištingą sielą į fabriko konvejerį primenantį suolą įskiepyti smegenyse „bendrojo gėrio“, t.y. kažkieno individualaus kapitalo, kūrimo instrukcijas. Taip bio(anatomo)politika, naudojanti švietimą kaip pagrindinę priemonę, tarnaujančią fabrikui, rinkai, bankui, siekė, siekia ir sieks sukurti sisteminį mankurtą. Tačiau kiekviena sistema subraška, kai silpnos sielos kartais ima ir tos mechaninės edukacijos režimo neatlaiko... Štai nuo šios vietos ir prasideda „Klamo karo“ spektaklis, tiksliais ir negailestingais vaidybiniais, režisūriniais ir scenografiniais gestais atskleidžiantis mano aukščiau aprašytus fabrikinės edukacijos dėsnius.
Areimos spektaklyje Klamas sėdi pačiame scenos centre, kuris įrėmintas stikliniu biuru-tardymo kambariu, stikline vienute-klase. Bet kokiu atveju - Klamas sėdi pačiame sistemos panoptikumo centre. Jis stebi, fiksuoja, įrašo ir vieną dieną panaudos stebėjimo duomenis prieš mus, žiūrovus-mokinius, už teatro sienų pasklidusius po globalinę mokyklą-kalėjimą. Taip virš stiklinio klamariumo įmontuotos žiūrovus stebinčios kameros ir ekranai, fiksuojantys mūsų veiksmus, yra talpi aliuzija į pasaulį, virstantį vienu dideliu sekimo ir kontrolės lageriu-mokykla. Tačiau ilgai tyrinėdamas lyg žvėrį po stiklinį narvą besiblaškantį Klamą, ciniškai dėstantį pedagogines įžvalgas ir vengiantį pripažinti kaltę dėl mokinio savižudybės, imi matyti, jog panoptikumo centras nebūtinai yra Klamas. Tas centras esame mes visi, fiksuojantys menkiausią Klamo judesį, įkalintą ribotame, bet kiaurai permatomame stikliniame tardymo kambaryje.
Mes, kaip negailestingi stebėtojai, vertiname Klamą ir jį teisiame. Ir jaučiamės teisūs, nes jis tik ciniškas, arogantiškas šunsnukis, privedęs iki kilpos savo mokinį. Tą mūsų žinojimą, teisumą iliustruoja pats režisierius, jau spektaklio pradžioje suvesdamas mus į akistatą su psichopato (žmogėdros) Hanibalo Lekterio kaukę-antsnukį dėvinčiu mokytoju. Tačiau Areima čia nesustoja ir spektakliui einant į pabaigą drąsiu, bet labai tiksliu, gana performatyviu judesiu (t.y. nepaisydamas psichologinio priežasties ir pasekmės ryšio, panaudodamas poetinį montažą) mus galutinai išmeta iš stereotipinio suvokimo zonos, palikdamas akistatoje su giliausia Klamo personos puse: jo siela, taip ilgai slėpta po valdingo vyro konstrukcija (taiklus sprendimas ją kurti ir vyriško balso tembrą formuojančiu mikrofonu!). Šį sukrečiantį personažo virsmą stebintieji patiria arba gilų emocinį katarsį (kylantį iš spontaniškos atjautos), arba bent jau nuostabą, dar ilgai nepaliekančią po spektaklio. Nuostabą dėl paprasto dalyko: kaip nuteisti ir sugriauti sistemą nenuteisiant ir nesugriaunant jai tarnaujančio žmogaus, kuris lygiai kaip ir tu kenčia, lygiai kaip ir tu buvo suklaidintas, priverstas savęs išsižadėti vardan socialinio saugumo ar tiesiog inertiškai sekdamas kultūrine, socialine tapatybės ir galios kūrimo tradicija? Kitaip tariant, šis performatyvus Areimos spektaklis, ilgai vedęs mus nuobodžiais ir monotoniškais mokytojo Klamo mąstymo koridoriais, netikėtai ima ir parodo mums duris, už kurių galime sutikti ne monstrą, o tiesiog KITĄ, kurio stikliniame paviršiuje, norime to ar ne, atsispindime ir mes patys... Todėl trokšdami sistemą sunaikinti neišvengiamai susiduriame su sunkiai išsprendžiamu paradoksu - kaip tai padaryti nenužudant konkretaus, gyvo, sielą turinčio žmogaus, tarnaujančio tai sistemai? Manau, atsakymą nujaučia (tik nežinia, ar jau suformulavo) už stiklinio narvo viso spektaklio metu Klamą ir mus nebyliai stebėjusi mokinė... Tik klausimas - ar ji kada nors išdrįs prabilti?
