„Yra kaip yra“ ar „yra kaip nėra?“, klausia dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, kai visi kiti tuo metu bando įprasminti savąjį pasirinkimą. Keisčiausias šiuo atveju atrodo Jaunimo teatro pasirinkimas įleisti krūvą antrojo kurso studentų į Didžiąją teatro sceną... Na, bet yra kaip yra.
Vido Bareikio ir Mindaugo Nastaravičiaus spektaklio „Pasirinkimas“ griaučiai panašūs į Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymą“. Pradžioje visi veikėjai vienas šalia kito gūžiasi šiltnamyje (scenografė - Paulė Bocullaitė), panašiai, kaip kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro herojai - autobusiuke. Šios transporto priemonės (šiaip ar taip šiltnamis čia praktiškai skraido) perkelia tiek vienus, tiek kitus į tą laiką, nuo kurio viskas prasidėjo ir į jų išsvajotąją žemę: pirmuosius į teatrą ar bent Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o antruosius - Londoną. Šis veikėjų pasirinkimas palikti juos supančią tikrovę ir gauti galimybę (ne)būti ir yra abiejų spektaklių veiksmo variklis, pagrindinis jų herojų kančios ir džiaugsmo šaltinis. Abu darbus vienija ir veikėjas-pasakotojas, kuris, dalyvaudamas praėjusiame veiksme, tuo pačiu geba jį komentuoti iš dabarties perspektyvų, ir gyvos muzikos garsai - linksma gaida graudžius įvykius palydintis choras. Tuo tarpu didžiausias skirtumas yra nuotykiai. „Išvarymo“ žiūrovai yra įtraukiami į nuolat besisukantį įvykių verpetą - šio spektaklio veikėjams tenka nugalėti įvairiausias kliūtis, pamažėle, per didžiausius pavojus ir vargus įsitvirtinti naujajame gyvenime. O štai „Pasirinkimo“ veikėjai, nors taip pat stengiasi įsitvirtinti, ne tik kad turi vyresnį, juos globojantį vadą, bet dar ir yra pernelyg stropūs, teisingi ir rimti, tad net ir laiko tam, kad galėtų kaip nors prisidirbti, neturi.
Nors spektaklyje „Pasirinkimas“ pagrindinį vaidmenį atlieka studentai, atrodo, kad jame svarbiausias kitas asmuo - režisierius, jų kurso vadovas Vidas Bareikis, kurį čia, iki jam pačiam pasirodant, vaidina Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Iš tiesų apie būsimuosius aktorius mes ne kažin ką tesužinome. Jų istorijos, nors ir asmeniškos, jiems, kaip kursui, kaip asmenybėms, kaip aktoriams ir t.t. ne itin padeda atsiskleisti. Jie čia - kaip bet kuris antras LMTA studentų kursas. Nori į sceną, kažką dėl to aukoja, žiūri į save pernelyg rimtai ir dėl to kenčia. Tuo tarpu jų dėstytojas - visai kas kita. Tai jo dėka jie atsidūrė teatre, jo dėka jie kuria spektaklį apie savo pačių išgyvenimus ir jo išsakytas pasirinkimas - paaukoti savo asmeninę laimę dėl šių jaunų žmonių profesinės sėkmės - akimirksniu nurungia visus kitus pasirinkimus.
Regis, Mindaugas Nastaravičius, iš papasakotų ir išgalvotų istorijų surentęs vientisą veikalą, į jo veikėjus pažiūrėjo pernelyg rimtai. Aišku, sunku, kai visi čia stengiasi vaidinti save. Ne kažin kokių spalvų tokiam autentiškam personažui ir įkrėsi... Matomai, sustiprėjo ir atsakomybės jausmas, kai teko susidurti su jaunų žmonių atsivėrimais, o pasiūlyta pasirinkimo tema netikėtai sutapo su savigaila, tragizmu, baimėmis ir panašiai. Autorius, kuo puikiausiai mokėdamas iš savęs pasijuokti, kalbėdamas už kitus tarytum prarado humoro jausmą. Į dėstytojo, studentų ir jų kuriamo spektaklio santykį čia pažiūrėta labai jau nekritiškai. Tarp Vido Bareikio ir jo mokinių nekyla jokių konfliktų. Visi tik ir laukia progos dėstytojui atsiverti, klausosi jo kalbų žiūrėdami tik į jį arba visi choru juokiasi iš jo skaldomų pokštų. Niekas jo nenutraukia, jam neprieštarauja ir jau tikrai kad nekalba patyliukais tarpusavyje apie ką nors kitą. Gal ir įmanoma, kuo labai abejoju, kad taip būna gyvenime, tačiau tokiais atvejais teatrui tikrai vertėtų tapti už jį tikresniu.
Kai Vidas Bareikis kadaise su savo kurso draugais pastatė „Telefonų knygą“, kurioje taip pat kalbėta apie pasirinkimą, nekilo jokių abejonių dėl jų troškimo būti scenoje, dėl jų noro tą sceną pakeisti, dėl jų tikėjimo savimi kaip kolektyvu ir dėl jų nerimo praktiškai už visus, esančius teatre. Dabar, kai iš viso to jaunatviško maksimalizmo nieko nebeliko, kai nebejaučiama būtinybė žūt būt išlikti kartu bei kiekvienam savimi, ir toliau likti įsikibus teatro temos atrodo beprasmiška. Metateatras Lietuvoje per kelis savo dižiulio populiarumo metus išsisėmė, išbluko, tapo labai uždaras, save patį kartojantis ir betikslis, jau nekalbant apie tai, kiek daug aplink yra svarbesnių temų... Tuo tarpu Vido Bareikio, kaip mokytojo, o apie šį jo vaidmenį, regis, dabar ir ėjo kalba, bent jau scenoje nekamuoja dvejonės. Jam nekyla klausimų dėl šio darbo prasmės, dėl jo ateities ir dėl to, koks jis turėtų būti. Visus šiuos dalykus jis labai aiškiai žino, - belieka veikti. Tad „Pasirinkime“, tapusiame viešu mokymosi procesu (beje, keista, kad neteko išgirsti jokių pastabų apie vaidybą) nėra ką analizuoti. Galime nebent prisijungti prie Nastaravičiaus ir apsvarstyti jo iškeltą klausimą ar, visgi, yra kaip yra ar yra kaip nėra? Tačiau ką mes iš to suprastume: ką užjausti, o ko ne? „Šiltnamio efektas“ - sako „Pasirinkimo“ scenos muzikantai apie save ir tai, deja, čia galioja visiems, ne tik grojantiems.
