Jei menas gali gydyti sielą, tada visos meną rodančios įstaigos galėtų būti sielos ligoninės. Jei tokia sielos ligoninė esantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras paskelbia, kad naujasis jų sezonas bus skirtas sielos treniravimui, tada visai logiška tas treniruotes perkelti ir už teatro ribų, kad ir į ligoninę, kur jos galėtų būti, pavyzdžiui, reabilituotos. Kaip Oskaro Koršunovo „Eglę žalčių karalienę“, įkurdintą nebeveikiančioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kurioje gimdomi nebe kūdikiai, o bent jau šiuo atveju - meninis procesas.
„Eglė žalčių karalienė“ kurta Oskaro Koršunovo su savo išugdytais jaunais aktoriais, kompozitoriumi Gintaru Sodeika, kostiumų dizaineriu Juozu Valenta ir random heroes scenografija. Veiksmas ligoninėje, kur gimė bei gimdė ir dalis Lietuvos kultūros veikėjų, nors ir pristatomas kaip spektaklis, labiau primena teatralizuotą instaliaciją ar specifinės vietos performansą. Beveik visuose trijų ligoninės aukštų patalpose įrengtos ekspozicijos ar atliekami veiksmai, rodantys Elfride's Jelinek dramos „Prašytojai“ nuotrupas, pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvus, pagrindines masinės neapykantos ir žudymo apraiškas XX a. Europoje ir baime bei pykčiu persisunkusius bendrapiliečių komentarus viename iš naujienų portalų.
„Eglės žalčių karalienės“ vizualieji sprendimai atrodo matyti, primenantys XX a. antros pusės vizualiųjų menų kūrėjų darbus, pavyzdžiui, Josepho Beuyso darbus su veltiniu, Chriso Burdeno kūno meną, Barbaros Kruger užrašus ar lietuvių Artūro Railos bei Deimanto Narkevičiaus darbus. Kiti vaizdiniai ganėtinai iliustratyvūs - pavyzdžiui, pasieniais išrikiuoti irklai nurodo ne tik vandens zoną pasakoje, bet ir Jelinek dramoje aprašytus paskendusius pabėgėlius iš Lampedūzos, toliau - eglišakiai lopšyje, drabužių ar batų kalnai, nelaimingos nuotakos ir nuolat šalia esantys vaikinai su skydais ir guminėmis lazdomis.
Suvaidinti epizodai taip pat nepasirodė itin įtikinantys. Aktorių buvimas erdvėje instaliaciją pavertė performansu, tačiau prašymai sekti iš paskos, nuogo kūno panaudojimai, nuolatinis kažkieno, kas nėra žiūrovas, buvimas šalia, taip pat kaip ir vizualieji sprendimai prašėsi profesionalaus kuratoriaus ar dramaturgo pagalbos. Keista buvo žiūrėti į taip grubiai supaprastintas lietuves ir musulmones, norėjosi paprastesnio ir šviežesnio vizualaus sprendimo, o kartojamos kraštutinės vertybės bei užgaulūs pačių lietuvių komentarai, kartojami jaunų, aktyvių, bendrauti linkusių aktorių, pradėjo nebeveikti ir nebejaudinti (kaip visada nutinka, kai ilgą laiką bandoma gąsdinti ir liūdinti). Vis dėlto pats veiksmas poveikį padarė. Siaurais koridoriais besigrūdančios minios, ant kurios šaukiama iš megafono, lengva apatija ir nuovargis galiausiai privertė pasijusti tuo pačiu nepageidaujamu, vietos neturinčiu pabėgėliu, tik šiuo atveju - pabėgėliu iš realybės. Ir nors prieš spektaklį išdalintuose lankstinukuose buvo parašyta, kad nereikia skubėti, galima prisėsti pailsėti, bet, veiksmui prasidėjus, pasidaro aišku, kad šios galimybės labai ribotos. O juo labiau galimybė turėti savo erdvę matymui, mąstymui ir supratimui, kaip kad teatro žiūrovai turi, gavę vietą pritemdytoje teatro salėje ar galerijų lankytojai, išlaikantys pagarbų atstumą ne tik nuo kūrinių, bet ir vieni nuo kitų.
Likti iki galo laukiant, kur dar nukeliausime, priverčia ne tik šis žiūrovų varginimas jais pačiais. Pasiekus trečią aukštą pasidaro visiškai akivaizdu tai, ką, mano galva, ne iki galo tiksliai prieš spektaklį įvardijo Oskaras Koršunovas: žaltys Žilvinas yra lietuvių tautosakoje įtvirtintas kito vaizdinys, o pasaka „Eglė žalčių karalienė“ pasako, kaip mes galime (o gal ir turime) su tokiais kitais dorotis. Taigi, slampinėjant apleistoje ligoninėje, ganėtinai aiškiai nuskamba mintis, kad nuo vaikystės visų žinoma pasaka padeda pasėti kiekviename iš mūsų ksenofobijos grūdą: kitą galima užkapoti dalgiais dėl „kilnaus“ tikslo, prieš tai net ir nepabandžius su juo komunikuoti.
Tokiame kontekste nuorodos į Antrąjį pasaulinį karą atrodo pakankamai neišplėtotos, o Stalinas su Leninu, žiūrintys į mus, vienas į kitą ar save pačius, taip pat negauna tokio prasminio svorio, kokį galėtų kitomis aplinkybėmis. Jau įeinančius į ligoninę pasitinka užrašai (panašioje švieslentėje kaip Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“, ganėtinai ironiškai kvietusioje gyventi ar skelbusioje žmogaus vertę), jie primena nacius (be Aušvice ir Buchenvalde kabojusių Arbeit macht frei bei Jedem das Seine, dar ir Gott mit uns), skelbia, kad atėjome į nedraugišką, pavojingą erdvę, kur bus manipuliuojama, be viso kito, ir tikėjimo tema.
Tikėjimas vienu dievu, viena tvarka, viena tauta, vienu pasirinkimu aukotis. Tikėjimas žmogumi, humanizmu, atjauta. Tikėjimas prasme ir savo kuriamu menu. Tikėjimas, kad kuriant įtampą galima geriausiai paveikti žiūrovą. Tikėjimas, kad garsiai, nors ir pavėluotai apie skaudulius rėkiantis menas gali daryti poveikį visuomenei. Tikėjimas Dievu, kuriam užtenka banalios giesmės, tikėjimas dievu, visatos kūrėju arba tikėjimas Visata su žmogui nebūtinai pažinia tvarka.
Jei pasiseka, „Eglė žalčių karalienė“ virsta pokalbiu ne su išgalvota teatriška situacija, Elfriede's Jelinek ar lietuvių pasaka, o su tikru žmogumi. O jei nepasiseka, galima tenkintis žiūrovų grūstyje besirandančiu frustracijos jausmu arba svajoti instaliaciją ir performansus pamatyti su maža grupe arba dar geriau - vienam. Ir vienam pabandyti apsvarstyti, kas yra vanduo ir kraujas, kokį ginklą rinktis ir kuria pasaka apie dabartinį pasaulį tikėti.
