Rimgailė Renevytė
Teatrinis Vilnius „Kultūros naktyje“
Net ir praūžus griausmingai audrai, „Kultūros nakties“ renginiai penktadienio vakarą nestokojo žiūrovų. Kaip ir kasmet, sostinės gatvės ir skersgatviai atsivėrė naktinei kultūrinių pasirodymų nuotaikai. Šiemetinis „Kultūros nakties“ maratonas tiek pat pradžiugino, kiek ir nuvylė. Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.
Mano kelionė po teatrališką miestą bei naujai atrastas jo erdves prasidėjo nuo Oskaro Koršunovo teatro, kvietusio užsukti į Ašmenos gatvėje įsikūrusią studiją, kurioje buvo rodoma dokumentika apie „Hamleto“ gastroles Kinijoje. Ant paskutinio sezono spektaklio frazes „rėkiančių“ sienų mirgėjo Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Nelės Savičenko ir Dariaus Meškausko pasakojimai apie sunkumus, patirtus gastrolių metu, bei „Hamleto“ jėgą vaidinant jį kartais net du sykius per dieną. OKT studijoje sėdėjome vos keliese, todėl klausantis, pavyzdžiui, skrupulingo Gavenonio pasakojimo apie pertraukas tarp spektaklių ir sulaikytą tylą grimo kambaryje apimdavo keista nuotaika, tarsi būtų atviraujama tik mums: dešimčiai porų akių ir trims varvantiems skėčiams.
Po keleto ekrane „Hamletui“ užduotų klausimų nužingsniavau į „Menų spaustuvę“, kur tąnakt žiūrovui pasiūlyta įspūdinga šiuolaikinio cirko programa: nuo kūrybinių dirbtuvių iki pačių spektaklių. Žiūrovai plūdo į „Spaustuvės“ kiemą, kuriame netrukus prasidėjo žaismingas prancūzų trupės pasirodymas „Miss Dolly“. Spektaklio pradžioje publikos dėmesį prikaustę iš įvairių erdvių besirandantys aktoriai jį išlaikė ir per visą pasirodymą. Vyras tempia didžiulę metalinę konstrukciją scenos link, šalia jo - į ragą baubianti raudonplaukė reikalauja aplinkinių dėmesio. O pro „Menų spaustuvės“ antrojo aukšto langą besišypsanti mergina šaukia savo arklį ir tuoj pat pradingsta, kad po minutėles braudamasi pro žiūrovus jau bėgtų į sceną. Kai vėl įsivyrauja laukimo tyla arba pasigirsta nekantrus žiūrovų šurmulys, iš spaustuvės išbėga dar vienas šviesus siluetas - atsiprašinėdama minios, aktorė taip pat pasiekia sceną ir žiūrovai pagaliau išvysta akrobatinių triukų bei komiškų personažų santykių cirko pasirodymą.
Vos išėjus iš „Menų spaustuvės“, dėmesį visai netikėtai patraukė Šventaragio slėnio medžiuose pakabinti muzikantai - „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Tarsi pratęsdami žaismingą commedia dellʼarte pasirodymą, muzikantai kartu su gitaromis, pučiamaisiais ar net mušamaisiais instrumentais kybojo ore ir linksmino aplink susispietusią minią. Šie teatrališki ir nuotaikingi gatvės renginiai pasirodė itin patrauklūs įvairiai publikai.
Tiesa, tolesnė mano kultūros nakties kelionė nebuvo tokia sėkminga. Vilniaus paveikslų galerijos kieme Lietuvos urbanistinio šokio teatras „Low Air“ pristatė šokio spektaklį pagal Igorio Stravinskio baletą „Šventasis pavasaris“. Akimirksniu prisiminiau „Naujojo Baltijos šokio“ programoje praėjusiais metais rodytą „Nižinskis. Sapnų apeigos“ - šokio interpretaciją pagal šį Stravinskio kūrinį. Akivaizdu, kad muzika tiek vienu, tiek kitu atveju yra kur kas stipresnė už šokio kūrėjų idėjas ir jų išraiškos galią. Šokėjai nepaiso muzikos ritmo ir tai dar labiau priešinasi šių dviejų dalykų - muzikos ir judesio - susiliejimui į bendrą visumą. Galbūt monotoniškas ir agresyvus trypimas būtų išgirstas skambant atitinkamam muzikiniam fonui? Klasikos kūrinys norom nenorom užkelia atlikimui ir interpretacijai aukštą kartelę, kurios, mano akimis, šįsyk kūrėjams įveikti nepavyko. Beje, šokio teatras „Low Air“ ir jo kūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ už ankstesnį savo spektaklį „Kelionė namo“. Todėl norisi tikėti, kad naujausias jųdviejų darbas „Šventasis pavasaris“ viso labo tebuvo vienas iš daugelio šiuolaikinio šokio interpretacijos bandymų. Vis dėlto galėjau darsyk įsitikinti Stravinskio „Šventojo pavasario“ virpulį keliančiomis tonacijomis, kurių įspūdį stiprino Paveikslų galerijos kiemo sienų akustika.
Nakties pabaigai liko tikrų tikriausias iššūkis - Lietuvos rusų dramos teatre užsidaręs Ainio Storpirščio spektaklis „Sielos virtuvė“ apie roko grupę „The Doors“. Apmaudu, kad nei nuotaikos, nei žaismės šis „lietuviškas rokenrolas“ neišsaugojo, spektaklis kartu su kūrybine komanda pritrūko ir aiškios krypties, ir tvirtos (ar išvis kokios nors) režisūros. Vietoj tuščių ambicijų scenoje labiau norėtųsi bent lašo nuoširdumo, kuriuo pasižymėdavo paties Ainio vaidmenys, bei lankstesnio požiūrio į naratyvą, atsisakant iliustratyvumo. Galbūt mano lūkesčiai liko neišpildyti dėl skirtingo įsivaizdavimo, koks turėtų būti geras teatrinis tūsas, kurio užuominos prasiverždavo ankstesniuose Vido Bareikio spektakliuose „No concert“, „Mr. Fluxus“, „Telefonų knyga“. Akivaizdu, kad laikas nestovi vietoje ir net nespėji pastebėti, kada aktorius Ainis Storpirštis tapo teatro režisieriumi.
Galiausiai po nebaigtos „Sielos virtuvės“ dar spėjau Lukiškių aikštėje išgirsti fortepijonu skambinantį Petrą Geniušą, išsklaidžiusį priešpremjerinius nusivylimus ir dar labiau įkvėpusį atviram žvilgsniui, kuris itin svarbus tokiems masinės kultūros renginiams.
