Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis - bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus.
Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.
Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka - grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas - žmogiško artumo, Stavroginas - atpirkimo, Grušenka - savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).
Kalbant apie aktorės atsiskleidimą, bene netikėčiausia buvo ne tik jausminga, bet ir temperamentinga jos Grušenka, iš skausmo ir meilės norinti nusigerti, šokti, dainuoti. Ji, palyginti su kitais scenos pasakotojais, ganėtinai grubi ir kandi, nors ir šio personažo jausmingumas yra svarbus. Kaipgi be jo: Birutė Mar, regis, būtent tuo principu ir rinkosi spektaklio personažus. O galvojant kiek plačiau, panašu, kad jausmingumas būdingas visoms jos vaidintoms moterims: ir aktorei Unei Babickaitei, ir Salomėjai Nėriai, ir Antigonei. Pačios režisuotuose spektakliuose ji vis kuria personažus, kurių didžiausia stiprybė, o kartu ir yda (taip pat ir vaidybos prasme) yra jausmingumas. Nors jausmingas teatras turi savo žiūrovą, ilgainiui gresia pradėti kartotis. Ir tai gana akivaizdu spektaklyje „Dostojevskio angelai“, kur Nastenka, Myškinas ir bevardis berniukas yra labai panašūs, net ir užsidėta skrybėlė, pasikeisti batai ar kreipimasis tiesiai į žiūrovus nepadeda patikėti, jog tai tikrai kitas, kitokios patirties ir kitokio jautrumo personažas.
Sukurti kiek kitokį veikėją Birutei Mar padėjo ne tik temperamentinga Grušenka, bet ir mano labiausiai lauktas Stavroginas. Statiškas, išoriškai ramus, kiek kitokios fizinės raiškos, nors ir primenantis kai kuriuos „Antigonės“ veikėjus, Stavroginas papasakojo istoriją apie Matriošą. Birutė Mar pati yra vaidinusi Matriošą, kaip Stavroginą visą gyvenimą persekiojusį priekaištą, skausmą, baimę Jono Vaitkaus 2005 m. „Demonuose. Apsėstuosiuose. Nelabuosiuose. Kipšuose“. Buvo labai įdomu, kaip kalbėsis abu šie aktorės suvaidinti personažai. Jų pokalbis prasidėjo tik įžengus į salę ir pamačius scenografiją: raudonas linoleumas, ant manekenų sukabinti juodi, balti ir raudoni drabužiai, išrikiuota batų eilė ir sukrauti lagaminai (dailininkė Kristina Norvilaitė). Monochromiška Matrioša 2005 m. visą spektaklį vyniojo raudoną siūlą, raizgė jį scenoje, nepalikdama ramybėje Stavrogino. Ir nors šių trijų spalvų derinys spektaklio dailininkės kūrybai taip pat nesvetimas, sąsaja su vaidintu personažu, o juo labiau su J. Vaitkaus spektakliu akivaizdi.
Stavroginas „Dostojevskio angeluose“ statiškas, ganėtinai ramaus veido, tačiau ir jis čia rodomas itin jautrus. Savotiškas demonas, tarsi pabandęs pažiūrėti, kas bus, o dabar, kankinamas pirmo nusikaltimo, kuriantis dar daugiau blogio. Toks Stavroginas pasirodo esąs silpnesnis už Matriošą, sugebėjusią iškęsti savo motinos priekabes ir smurtą, pažeminimą. Deja, spektaklyje Matriošą atstoja balta suknutė, su kuria aktorė žaidžia, tarsi sakydama, jog jis su mergaite pasielgė kaip su skuduru, kai „Dostojevskio angeluose“ visiškai akivaizdu, kad skuduras yra pats Stavroginas.
Tad pokalbis tarp dviejų spektaklių ir personažų baigėsi Birutės Mar nusilenkimu J. Vaitkaus darbui. Kai ką pasiskolinusi, ji „Dostojevskio angelais“ žengė porą žingsnių atgal ne tik vaidyba, bet ir Dostojevskio interpretavimu. O nusivylimui įtvirtinti spektaklis baigiamas „Berniuko prie Kristaus eglutės“ monologu. Ši istorija Lietuvos teatro scenoje tikrai neverta kartojimo. Nors Dostojevskio variantas daug kam gali būti negirdėtas, jis tėra tos pačios Anderseno „Mergaitės su degtukais“ variacija (XIX a. antroje pusėje šis motyvas literatūroje buvo gana dažnas), spektaklio finale žiūrovams primenanti, kad vilties yra. Bet nebūtinai šioje žemėje.
Vilties yra ir Birutės Mar monoteatrui. Nors jis ir negali lygintis su daugumos Lietuvos režisierių darbais, tačiau aktorei-režisierei išėjus iš savo komforto zonos, pamėginus eksperimentuoti kitokia raiška ir literatūra, gali pavykti sukurti įdomių pasakojimų apie nebūtinai jausmų pasaulyje nuolat besimurkdančius asmenis. Nors užuominų ir esama, „Dostojevskio angelai“ nėra toks spektaklis. Čia greičiau susiduri su savotišku Dostojevskio popuri, suteikiančiu progą pasijautrinti ir pasiklausyti jo tekstų originalo kalba.
