Jau tapo įprasta, kad priešpremjerinė spaudos konferencija sušaukiama tik tam, kad režisierius pristatytų savo idėją apie operą ir dosniai dalytų pažadus (tik nebūtinai susijusius, o dažniausiai - nėmaž nesusijusius su realiu spektakliu). Tuo tarpu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro naujojo Giuseppe Verdi „Don Karlo“ pastatymo režisierius vokietis Günteris Krämeris vietoj reklamos kritikams išdėstė išsamią paskaitą apie šios operos sukūrimo aplinkybes ir istorinę vertę bei jos pastatymų kanonus, pateikdamas ir kitų kompozitorių, kitų operų režisūrinių klišių kontekstą. Tarsi bedė pirštu į tai, kas visiems laikams turėtų būti nušluota nuo operos teatro scenos. Režisierius taip ir neišdavė, koks turėtų ar neturėtų būti jo „Don Karlas”; bemaž nė žodžio apie tai, kaip vizualiai įgyvendins vieną ar kitą chrestomatinę ariją, kuo šis spektaklis bus įspūdingesnis ir pranašesnis už kitus. Spaudos konferencijoje Krämeris apskritai nieko nežadėjo, nes tuo metu dar dėliojo paskutinius štrichus scenoje.
Ir nors šiais laikais parodyti operoje kažką visiškai nematyto, unikalaus ir iš pagrindų revizuojančio kompozitoriaus kūrinį (bet ne šokiruojančio ir brutaliai operą sudorojančio sprendimo), drįstu teigti, pavyksta gal tik kokį kartą per kelerius metus, tačiau net ir nepateikdamas stulbinamų, revoliucingų idėjų, Krämeris „Don Karlu“ dar kartą patvirtina, jog yra tikras šiuolaikinės konceptualiosios režisūros meistras. Ne veltui jis ir dramos, ir operos režisierius - pastarajame žanre visgi kuria taip, kaip jau įprasta dirbti dramoje. Pirminis operos siužetas jam nėra nepajudinamas - muzikinės dramos dėlei kai kurias scenas galima sukeisti vietomis ir netgi sutrumpinti, tačiau neišdraskyti genialaus Verdi palikimo. (Naujosios versijos autoriai - dirigentas Pierre'as Vallet, scenografas ir dramaturgas Herbertas Schäferis ir pats Krämeris.)
Iš daugybę kartų Verdi taisytos, bet dabar dažniausiai statomos keturveiksmės itališkosios „Don Karlo“ redakcijos režisierius eliminuoja veiksmus, operą kuria kaip dviejų dalių, kurių kiekvieną komponuoja arkos principu. Spektaklis prasideda nuo pirmosios dalies finalą žymėsiančios autodafė - egzekucijos, skirtos religiją (šiuo atveju - ir ideologiją) išdavusiems asmenims. Ant aukštos sienos kabo šeši inkvizicijai pasmerktųjų kūnai. Būtent: kol kas tai tarsi ne žmonės, o tik kūnai, juodais maišais uždengtomis galvomis. „Prikaltieji“ prie sienos tuo tarpu tampa ekranu vaizdo projekcijai, kurioje viena po kitos bėga eilutės su įvairiose Ispanijos miestuose įvykdytų autodafė aukų statistika. Šioji „registracija“ - tai jau „negyvi“ skaičiai. Ir jaudina ne mirusiųjų triženkliai ar keturženkliai, o tik šeši vienetai. Tie sustingę, nė sykio nekrustelėję kūnai iš tiesų - gyvi žmonės; taip kybodami scenoje dar pusantros valandos jie bus ir klausytojai, girdintys, kaip sprendžiamas jų likimas.
Galinę scenos sieną režisierius priartina keliasdešimčia metrų arčiau žiūrovų, tad siauru ruožu virtusi vaidybos aikštelė baigiasi ten, kur įprastai baigiasi avanscena - čia ir vyksta visa „Don Karlo“ drama. Joje susipina nepasiekiamos ir priverstinės meilės (žmogiškoji tragedija) bei politikos, valdžios ir galios temos. Krämeris aiškiai renkasi vieną iš dviejų: inkvizicijos laužų liepsnoms jausmų ugnis tėra tik dramą pakurstantis fonas. Nors įkalinto Don Karlo lankyti atvykęs jo bičiulis Rodrigas užjaučia beviltiškos meilės Elizabetei kamuojamą draugą, šia scena režisierius siunčia kur kas svarbesnę žinią: prašydamas diplomatinės pagalbos, kaip sąjungos ženklą Rodrigas Don Karlui į rankas įduoda vėliavą (tuo metu skamba himnas laisvei - Rodrigo ir Don Karlo duetas „Paskutinis mūsų žodis bus 'laisvė'“). Vėliava Flandrijos - taip, kaip ir reikalauja originalus siužetas; tik herbu į vidinę, nematomą pusę, tad prieš žiūrovų akis - geltonai mėlyna Ukrainos vėliava. Tačiau nereikia apsigauti - jokio madingojo erdvėlaikio perkėlimo Krämerio pastatyme nėra ir nebus. Vėliava režisieriui reikalinga ne tam, jog papasakotų visiškai naują istoriją, o kad sustiprintų pačioje operoje (jos muzikoje) nepaprastai emocingą momentą. Ir jam tai puikiai pavyksta: vėliava - tik ženklas, tačiau vienas daiktas scenoje tampa nepamainomas, nes provokuoja asmeninį žiūrovo santykį su personažų poelgiais ir kelia daugybę jausmų. Taigi šis „Don Karlas“ akivaizdžiai dedikuojamas Lietuvai ir lietuviams, jo aktualumas nekelia abejonių,- režisierius šiuo spektakliu siunčia žinutę ne tik mums, bet ir apie mus.
Krämerio „Don Karlas“ - iš esmės politinė opera. Per minimalistinę, vos keliuose epizoduose išplėtotą užuominą apie karą Ukrainoje režisierius iškelia jautrią ir skausmingą temą, šioje operoje neretai iš dalies prislopintą kitomis siužetinėmis linijomis - imperijos siekį atsikovoti teritorijas. Ir tik dėl to, jog tai tiesiogiai paliečia vieną opiausių mūsų regiono aktualijų, kova scenoje tampa tikra, o ne mus menkai tejaudinanti vadovėlinė istorija apie XVI a. flamų kovas su ispanais. Kurdamas politinę interpretaciją, Krämeris nėra nuoseklus, jis apskritai neįsikibęs jokios konkrečios epochos ar aktualijos, tad ir dirbtinai netempia operos Krymo link. Antai bene politiškiausioje „Don Karlo“ scenoje, kur tiesioginėje kovoje dėl galios susiduria Bažnyčios ir Karaliaus institucijos, nelieka jokių ukrainietiškų aliuzijų; bažnyčios ir pasaulietinės valdžios susikirtimą režisierius rodo ne kaip praeitį, o kaip belaikę esatį, įmanomą, o ir vykstančią, šiandien, tik kitomis formomis ir priemonėmis.
Svarbiausiąjį bažnytinės valios adeptą - Didįjį Inkvizitorių - režisierius tarsi suskaido į du „personažus“ (į Inkvizitorių - mimanso vaidmuo, kurį atlieka Česlovas Nausėda, - ir į Inkvizitoriaus Balsą - bosas Liudas Mikalauskas). Mikalausko Balsas baigiamajai inkvizicijai ant kupros atvelka Didįjį Inkvizitorių. Nors šis jau pats kone abiem kojomis kape, tačiau kuo puikiausiai savo reikalavimus „išgroja“ svetimu Balsu - taigi tupi kitiems ant sprando ir netgi byloja svetimomis lūpomis. Pavergęs vieną, Inkvizitorius užkaria kojas ant galvos ir kitam: Pilypas, nors yra karalius, pasirodo tik formaliai esąs aukščiausioji valdžia, nes taip ir nesiryžta pakilti viršum Inkvizitoriaus įsakymo. (Beje, nors turbūt atsitiktinai, Didysis Inkvizitorius čia stulbinamai panašus į vieno radikaliomis pažiūromis garsėjusio mūsų nacionalinio monsinjoro atvaizdą, fanatiškai žvelgiantį iš pastalės ir Šarūno Saukos paveiksle „Šeima“).
Kitų operos personažų interpretacijos neturi nuorodų nei į istorines, nei į pagarsėjusias šių laikų asmenybes. Vienintelis Don Karlas gali būti atpažįstamas kaip herojus iš Davido Bowie vaizdo klipų „Blackstar“ ir „Lazarus“: tramdomieji marškiniai ir baltas akių raištis, keistokas Don Karlo elgesys - tokiu įvaizdžiu švelniai užsimenama apie negrėsmingą, tačiau kiek pakrikusią Don Karlo psichinę ir fizinę būklę, kurią režisieriai neretai ignoruoja, siekdami suherojinti auką. Pirmojo vakaro premjeroje (kovo 4 d.) JAV tenorui Adamui Diegeliui pavyko sukurti plastiškesnį ir efemeriškesnį Don Karlą, antrąjį vakarą Ericas Fennellis (JAV) pateikė kur kas žemiškesnę personažo interpretaciją. Karaliaus Pilypo II partiją abiejose premjerose taip pat atliko skirtingi solistai - Askaras Abdrazakovas (Rusija) ir Luciano Batinićas (Kroatija), o Rodrigo - latvis Valdis Jansonas ir ne mažiau sėkmingai pasirodęs lietuvių baritonas Eugenijus Chrebtovas. Karalius Pilypas ir Rodrigas - markizas iš Pozos režisieriaus traktuojami kaip šių dienų žmonės, pernelyg nepaisant jų titulų ir be žymės tradicinio manieringumo. Krämeriui apskritai nėmaž nerūpi operos veikėjus sustatyti ant socialinių laiptelių: karalienė Elizabetė nesutaurinama, kaip ir princesė Eboli (mecosopranas Eglė Šidlauskaitė) neprilyginama paleistuvei,- vilkėdamos subtiliais, elegantiškais kostiumais (dailininkė Isabel Ines Glathar) vizualiai jos tampa netgi labai artimos. Tad ne veltui ir Don Karlas akimirkai apsigauna.
Nors premjerinėse „Don Karlo“ sudėtyse suburta neabejotinai aukščiausio profesionalumo solistų komanda, o vyrų partijas atliko būrys kviestinių atlikėjų iš užsienio (išties LNOBT dainuojantiems lietuviams dar būtų sunku prilygti Diegeliui ir Abdrazakovui), tačiau šioji premjera yra Elizabečių - Viktorijos Miškūnaitės (kovo 4 d.) ir Ramintos Vaicekauskaitės (kovo 5 d.) - vokalo ir aktorystės triumfo valanda. Miškūnaitė, vos per du sezonus sukaupusi bene didžiausią soprano vaidmenų „banką“ LNOBT repertuare, po šio sezono premjerose sudainuotų Manon ir Miuzetės, naujajame Elizabetės vaidmenyje džiugina nepaprastai sparčiu tobulėjimu ir potencialu. Tuo tarpu Vaicekauskaitė, turinti solidžios patirties ir visgi stebėtinai retai dainuojanti LNOBT scenoje, sukūrė brandesnę, dramatiškesnę Elizabetę. Tad neįmanoma pasakyti, kuri jų geresnė, nes verta išgirsti ir pamatyti abi. Šių solisčių režisieriui nė nereikia versti vaidinti - jos ir taip tą daro noriai ir tiksliai; kuria ne tik personažo išorę, kildina vaidmenį iš gilios veikėjų muzikinės charakteristikos.
Apskritai avansceną pavertęs scena, režisierius padarė didelę paslaugą visiems atlikėjams, taip išsprendęs akustines teatro problemas. Kaip visada puikiai dainuojantis LNOBT choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), šįkart dar ir išmaniai susodintas tiesiai virš orkestro duobės, savo balsais užpildė visą salės erdvę. Krämeris savąjį „Don Karlą“ apvalė nuo istorinių klišių ir išgrynino iki totalaus minimalizmo, o kiekvienas scenoje pasitelkiamas daiktas, spalva ar šviesos kismas režisieriaus „išskaitytas“ iš muzikos. Štai spektaklyje yra toks momentas, kai Liudo Mikalausko Vienuolis įžiebia degtuką ir švysteli jį į benzino kanistrų pripildytą patalpą su šešiais pasmerktaisiais inkvizicijai - kylanti įtampa tiesiog „išmuša saugiklius“, užgniaužia kvapą ir scenoje užgesusi šviesa palieka žiūrovą vieną patį autentiškai išgyventi kraupų fanatišką nusikaltimą. Jeigu iš tiesų egzistuoja bendras, kolektyvinis išgyvenimas, tai jį šiame pirmos spektaklio dalies finale liudija nuščiuvusi salė. Tai kartu ir režisieriaus atsakas į spaudos konferencijoje jo taip ironizuotą „žūties tikėjimo liepsnose“ iliustraciją, tipiškuose „Don Karlo“ pastatymuose absurdiškai primenančią vakaronę prie skautiško lauželio. Visgi spektaklis emociškai nėra tolygiai paveikus, nes antroje dalyje režisierius daugiau kliaujasi estetiškais šviesos ir šešėlio sprendimais, tačiau vizualiai nebestiprina sklandančių nerimastingų nuojautų.
Šiam „Don Karlui“ nėra tinkamesnio laiko nei šiandiena, nes Krämerio spektaklyje (o operų pastatymuose taip nutinka retai) stulbinamai aštriai išryškėja dabartiniai politinės agresijos ir invazijos grėsmių, t. y. mūsų kartos, mūsų realybės laiko ženklai. Žinoma, netruks ir tų, kuriems „tebegroja“ senojo „Don Karlo“ sentimentai ir šis spektaklis tikrai nenumalšins Liudo Truikio 35 metų senumo scenografijos ilgesio. Bet pagaliau, po etapinio XX a. „Don Karlo“, teatre turime ir vertingą, prasmingą XXI a. pradžios interpretaciją.
